TEXT 1

Devanagari

श्रीभगवानुवाच
इमं विवस्वते योगं प्रोक्तवानहमव्ययम् ।
विवस्वान्मनवे प्राह मनुरिक्ष्वाकवेऽब्रवीत् ॥ १ ॥

Text

Tekstas

śrī-bhagavān uvāca
imaṁ vivasvate yogaṁ
proktavān aham avyayam
vivasvān manave prāha
manur ikṣvākave ’bravīt

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — the Supreme Personality of Godhead said; imam — this; vivasvate — unto the sun-god; yogam — the science of one’s relationship to the Supreme; proktavān — instructed; aham — I; avyayam — imperishable; vivasvān — Vivasvān (the sun-god’s name); manave — unto the father of mankind (of the name Vaivasvata); prāha — told; manuḥ — the father of mankind; ikṣvākave — unto King Ikṣvāku; abravīt — said.

śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; imam — šį; vivasvate — Saulės dievui; yogam — mokslą apie savitarpio santykius su Aukščiausiuoju; proktavān — išdėsčiau; aham — Aš; avyayam — amžiną; vivasvān — Vivasvānas (Saulės dievo vardas); manave — žmonijos tėvui (vardu Vaivasvata); prāha — persakė; manuḥ — žmonijos tėvas; ikṣvākave — karaliui Ikṣvāku; abravīt — pasakė.

Translation

The Personality of Godhead, Lord Śrī Kṛṣṇa, said: I instructed this imperishable science of yoga to the sun-god, Vivasvān, and Vivasvān instructed it to Manu, the father of mankind, and Manu in turn instructed it to Ikṣvāku.

Dievo Asmuo, Viešpats Śrī Kṛṣṇa, tarė: Aš išdėsčiau šį amžiną yogos mokslą Saulės dievui Vivasvānui, Vivasvānas – žmonijos tėvui Manu, o Manu savo ruožtu persakė jį Ikṣvāku.

Purport

Herein we find the history of the Bhagavad-gītā traced from a remote time when it was delivered to the royal order of all planets, beginning from the sun planet. The kings of all planets are especially meant for the protection of the inhabitants, and therefore the royal order should understand the science of Bhagavad-gītā in order to be able to rule the citizens and protect them from material bondage to lust. Human life is meant for cultivation of spiritual knowledge, in eternal relationship with the Supreme Personality of Godhead, and the executive heads of all states and all planets are obliged to impart this lesson to the citizens by education, culture and devotion. In other words, the executive heads of all states are intended to spread the science of Kṛṣṇa consciousness so that the people may take advantage of this great science and pursue a successful path, utilizing the opportunity of the human form of life.

KOMENTARAS: Šiame posme skaitome „Bhagavad-gītos“ istoriją, atsektą nuo senų senovės, kai ji buvo perteikta visų planetų valdovams, o pirmiausiai – Saulės planetos valdovui. Pagrindinis visų planetų valdovų uždavinys – ginti savo gyventojus, todėl karalių luomas turi žinoti „Bhagavad-gītos“ mokslą, kad mokėtų valdyti savo piliečius ir apsaugotų juos nuo materialiųjų geismų nelaisvės. Žmogaus gyvenimas yra skirtas ugdyti dvasinį žinojimą, suvokti amžiną ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, todėl visų valstybių bei planetų vyriausių vykdomosios valdžios atstovų pareiga švietimo, kultūros bei religijos priemonėmis diegti šią mintį gyventojų sąmonėn. Kitaip sakant, visų valstybių vadovų funkcija – propaguoti Kṛṣṇos sąmonės mokslą, siekiant, kad žmonės susipažintų su šiuo didžiu mokslu ir žengtų sėkmės keliu, naudodamiesi galimybe, kurią teikia žmogiškoji gyvybės forma.

In this millennium, the sun-god is known as Vivasvān, the king of the sun, which is the origin of all planets within the solar system. In the Brahma-saṁhitā (5.52) it is stated:

Šioje epochoje Saulės dievas, Saulės valdovas, yra žinomas Vivasvāno vardu. Saulė – visų Saulės sistemos planetų motina. „Brahma-saṁhitoje“ (5.52) pasakyta:

yac-cakṣur eṣa savitā sakala-grahāṇāṁ
rājā samasta-sura-mūrtir aśeṣa-tejāḥ
yasyājñayā bhramati sambhṛta-kāla-cakro
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

“Let me worship,” Lord Brahmā said, “the Supreme Personality of Godhead, Govinda [Kṛṣṇa], who is the original person and under whose order the sun, which is the king of all planets, is assuming immense power and heat. The sun represents the eye of the Lord and traverses its orbit in obedience to His order.”

„Tebūna pagarbinta, – tarė Viešpats Brahmā, – pirminė asmenybė, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Govinda [Kṛṣṇa], kurio nurodymu planetų valdovė Saulė gauna neišsenkamą galybę ir kaitrą. Saulė – Viešpaties akis. Ji skrieja savo orbita, paklusdama Jo įsakymui.“

The sun is the king of the planets, and the sun-god (at present of the name Vivasvān) rules the sun planet, which is controlling all other planets by supplying heat and light. He is rotating under the order of Kṛṣṇa, and Lord Kṛṣṇa originally made Vivasvān His first disciple to understand the science of Bhagavad-gītā. The Gītā is not, therefore, a speculative treatise for the insignificant mundane scholar but is a standard book of knowledge coming down from time immemorial.

Saulė – planetų valdovė, o valdo Saulės planetą, be kurios šilumos ir šviesos negali egzistuoti kitos planetos, Saulės dievas (dabar Vivasvānas). Ji skrieja savo orbita paklusdama Kṛṣṇos įsakymui. Būtent Vivasvāną Viešpats Kṛṣṇa neatmenamais laikais pasirinko pirmuoju Savo mokiniu, kuriam ir perdavė „Bhagavad-gītos“ mokslą. Todėl Gīta – tai ne koks spekuliatyvus traktatas, skirtas eiliniam mokslininkui, o autoritetinga knyga, pasiekusi mus iš amžių glūdumos.

In the Mahābhārata (Śānti-parva 348.51–52) we can trace out the history of the Gītā as follows:

Atsekti Gītos istoriją galima iš tokių „Mahābhāratos“ (Śanti-parva 348.51–52) eilučių:

tretā-yugādau ca tato
vivasvān manave dadau
manuś ca loka-bhṛty-arthaṁ
sutāyekṣvākave dadau
ikṣvākuṇā ca kathito
vyāpya lokān avasthitaḥ

“In the beginning of the millennium known as Tretā-yuga this science of the relationship with the Supreme was delivered by Vivasvān to Manu. Manu, being the father of mankind, gave it to his son Mahārāja Ikṣvāku, the king of this earth planet and forefather of the Raghu dynasty, in which Lord Rāmacandra appeared.” Therefore, Bhagavad-gītā existed in human society from the time of Mahārāja Ikṣvāku.

„Epochos, kuri vadinasi Tretā-yuga, pradžioje šį mokslą apie savitarpio santykius su Aukščiausiuoju Vivasvānas perteikė Manu. Žmonijos tėvas Manu perdavė jį savo sūnui Mahārājai Ikṣvāku, Žemės planetos valdovui ir Raghu dinastijos, kurioje apsireiškė Viešpats Rāmacandra, protėviui.“ Vadinasi, „Bhagavad-gītā“ yra žinoma žmonių visuomenei nuo Mahārājos Ikṣvāku laikų.

At the present moment we have just passed through five thousand years of the Kali-yuga, which lasts 432,000 years. Before this there was Dvāpara-yuga (800,000 years), and before that there was Tretā-yuga (1,200,000 years). Thus, some 2,005,000 years ago, Manu spoke the Bhagavad-gītā to his disciple and son Mahārāja Ikṣvāku, the king of this planet earth. The age of the current Manu is calculated to last some 305,300,000 years, of which 120,400,000 have passed. Accepting that before the birth of Manu the Gītā was spoken by the Lord to His disciple the sun-god Vivasvān, a rough estimate is that the Gītā was spoken at least 120,400,000 years ago; and in human society it has been extant for two million years. It was respoken by the Lord again to Arjuna about five thousand years ago. That is the rough estimate of the history of the Gītā, according to the Gītā itself and according to the version of the speaker, Lord Śrī Kṛṣṇa. It was spoken to the sun-god Vivasvān because he is also a kṣatriya and is the father of all kṣatriyas who are descendants of the sun-god, or the sūrya-vaṁśa kṣatriyas. Because Bhagavad-gītā is as good as the Vedas, being spoken by the Supreme Personality of Godhead, this knowledge is apauruṣeya, superhuman. Since the Vedic instructions are accepted as they are, without human interpretation, the Gītā must therefore be accepted without mundane interpretation. The mundane wranglers may speculate on the Gītā in their own ways, but that is not Bhagavad-gītā as it is. Therefore, Bhagavad-gītā has to be accepted as it is, from the disciplic succession, and it is described herein that the Lord spoke to the sun-god, the sun-god spoke to his son Manu, and Manu spoke to his son Ikṣvāku.

Jau praslinko penki Kali-yugos tūkstantmečiai; iš viso ji trunka 432000 metų. Prieš ją buvo Dvāpara-yuga (800000 metų), o dar anksčiau – Tretā- yuga (1200000 metų). Taigi maždaug prieš 2005000 metų Manu perteikė „Bhagavad-gītą“ savo sūnui ir mokiniui, Žemės planetos karaliui Mahārājai Ikṣvāku. Dabartinio Manu gyvenimo trukmė 305300000 metų, iš jų 120400000 jis jau pragyveno. Atsižvelgiant į tai, kad Gītą Savo mokiniui, Saulės dievui Vivasvānui, Viešpats persakė dar prieš Manu gimimą – tai įvyko (labai apytikriu apskaičiavimu) mažų mažiausiai prieš 120400000 metų, o žmonių visuomenėje ji žinoma apie du milijonus metų. Viešpats pakartojo ją Arjunai maždaug prieš penkis tūkstantmečius. Tokia bendrais bruožais yra Gītos istorija, jei tikėsime pačia Gita ir jos autoriaus Viešpaties Śrī Kṛṣṇos žodžiais. Ji buvo perteikta Saulės dievui Vivasvānui, nes jis irgi kṣatriyas, visų sūrya-vaṁśa kṣatriyų, t.y. Saulės dievo ainių kṣatriyų protėvis. Kadangi „Bhagavad-gītā“ prilygsta Vedoms (juk išsakė ją Aukščiausiasis Dievo Asmuo), šios žinios yra apauruṣeya – antžmogiškos. Vedų mokymas suvokiamas toks, koks jis yra, be žmogaus interpretacijų, todėl ir Gītā privalo būti suvokta atsisakant žemiškų interpretacijų. Tuščių disputų mėgėjai gali ją interpretuoti savaip, bet tada ji nebebus „Bhagavad-gītā“ tokia, kokia ji yra. „Bhagavad-gītą“ reikia suvokti tokią, kokia ji yra pagal mokinių seką. Šiame posme ir pasakojama, kaip Viešpats išsakė ją Saulės dievui, Saulės dievas perdavė ją savo sūnui Manu, o Manu perteikė savo sūnui Ikṣvāku.