TEXT 16
TEXT 16
Devanagari
Devanagari
आर्तो जिज्ञासुरर्थार्थी ज्ञानी च भरतर्षभ ॥ १६ ॥
Text
Tekstas
janāḥ su-kṛtino ’rjuna
ārto jijñāsur arthārthī
jñānī ca bharatarṣabha
janāḥ su-kṛtino ’rjuna
ārto jijñāsur arthārthī
jñānī ca bharatarṣabha
Synonyms
Synonyms
catuḥ-vidhāḥ — four kinds of; bhajante — render services; mām — unto Me; janāḥ — persons; su-kṛtinaḥ — those who are pious; arjuna — O Arjuna; ārtaḥ — the distressed; jijñāsuḥ — the inquisitive; artha-arthī — one who desires material gain; jñānī — one who knows things as they are; ca — also; bharata-ṛṣabha — O great one amongst the descendants of Bharata.
catuḥ-vidhāḥ — keturių rūšių; bhajante — tarnauja; mām — Man; janāḥ — žmonės; su-kṛtinaḥ — dorieji; arjuna — o Arjuna; ārtaḥ — kenčiantis; jijñāsuḥ — smalsuolis; artha-arthī — trokštantis materialios naudos; jñānī — teisingai suvokiantis dalykų esmę; ca — taip pat; bharata-ṛṣabha — o geriausias iš Bharatos palikuonių.
Translation
Translation
O best among the Bhāratas, four kinds of pious men begin to render devotional service unto Me – the distressed, the desirer of wealth, the inquisitive, and he who is searching for knowledge of the Absolute.
O geriausias iš Bhāratų, su pasiaukojimu Man ima tarnauti keturių rūšių dorieji žmonės: kenčiantys, geidžiantys turtų, smalsieji ir siekiantys pažinti Absoliutą.
Purport
Purport
Unlike the miscreants, these are adherents of the regulative principles of the scriptures, and they are called su-kṛtinaḥ, or those who obey the rules and regulations of scriptures, the moral and social laws, and are, more or less, devoted to the Supreme Lord. Out of these there are four classes of men – those who are sometimes distressed, those who are in need of money, those who are sometimes inquisitive, and those who are sometimes searching after knowledge of the Absolute Truth. These persons come to the Supreme Lord for devotional service under different conditions. These are not pure devotees, because they have some aspiration to fulfill in exchange for devotional service. Pure devotional service is without aspiration and without desire for material profit. The Bhakti-rasāmṛta-sindhu (1.1.11) defines pure devotion thus:
KOMENTARAS: Skirtingai nuo nenaudėlių, šie žmonės ištikimai laikosi šventraščiuose nurodytų reguliuojamųjų principų; jie vadinami sukṛtinaḥ – besivadovaujantys šventraščių taisyklėmis, moraliniais bei socialiniais dėsniais ir daugiau ar mažiau pasišventę Aukščiausiajam Viešpačiui. Skiriamos keturios jų kategorijos: kenčiantys, stokojantys pinigų, smalsieji ir siekiantys pažinti Absoliučią Tiesą. Šie žmonės ateina pas Aukščiausiąjį Viešpatį ir su pasiaukojimu tarnauja turėdami skirtingus tikslus. Jie nėra tyri bhaktai, nes nori, kad mainais už pasiaukojimo tarnystę būtų išpildytas koks nors jų troškimas. Tyrai pasiaukojimo tarnystei svetimi savanaudiški troškimai ir materialios naudos siekimas. Štai kaip tyrą pasiaukojimą apibūdina „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.1.11):
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā
“One should render transcendental loving service to the Supreme Lord Kṛṣṇa favorably and without desire for material profit or gain through fruitive activities or philosophical speculation. That is called pure devotional service.”
„Reikia tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai palankiai nusiteikus, su transcendentine meile, negeidžiant jokios materialios naudos, gaunamos karmine veikla ar filosofuojant. Tokia pasiaukojimo tarnystė vadinama tyra.“
When these four kinds of persons come to the Supreme Lord for devotional service and are completely purified by the association of a pure devotee, they also become pure devotees. As far as the miscreants are concerned, for them devotional service is very difficult because their lives are selfish, irregular and without spiritual goals. But even some of them, by chance, when they come in contact with a pure devotee, also become pure devotees.
Kai šių keturių kategorijų žmonės ima su pasiaukojimu tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui ir, bendraudami su tyrais bhaktais visiškai apsivalo, jie taip pat tampa tyrais bhaktais. O štai nenaudėliams pasiaukojimo tarnystė pernelyg sunki, nes jie gyvena savanaudišką, netvarkingą gyvenimą ir neturi dvasinių tikslų. Tačiau net ir tarp jų pasitaiko tokių, kurie atsitiktinai susitinka su tyru bhaktu ir patys tampa tyrais bhaktais.
Those who are always busy with fruitive activities come to the Lord in material distress and at that time associate with pure devotees and become, in their distress, devotees of the Lord. Those who are simply frustrated also come sometimes to associate with the pure devotees and become inquisitive to know about God. Similarly, when the dry philosophers are frustrated in every field of knowledge, they sometimes want to learn of God, and they come to the Supreme Lord to render devotional service and thus transcend knowledge of the impersonal Brahman and the localized Paramātmā and come to the personal conception of Godhead by the grace of the Supreme Lord or His pure devotee. On the whole, when the distressed, the inquisitive, the seekers of knowledge, and those who are in need of money are free from all material desires, and when they fully understand that material remuneration has nothing to do with spiritual improvement, they become pure devotees. As long as such a purified stage is not attained, devotees in transcendental service to the Lord are tainted with fruitive activities, the search for mundane knowledge, etc. So one has to transcend all this before one can come to the stage of pure devotional service.
Žmonės, kurie be perstojo dirba dėl rezultatų, atsigręžia į Viešpatį ištikus materialiai bėdai; sunkią valandą jie ima bendrauti su tyrais bhaktais ir tampa Viešpaties bhaktais. Nusivylusieji kartais irgi susipažįsta su tyrais bhaktais ir susidomi Dievo pažinimu. Taip ir filosofams, linkusiems į sausus samprotavimus, nusivylus visomis pažinimo sritimis, kartais kyla noras sužinoti ką nors apie Dievą. Jie atsigręžia į Aukščiausiąjį Viešpatį ir ima Jam su pasiaukojimu tarnauti, o tarnaudami – Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo tyro bhakto malone – peržengia beasmenio Brahmano bei lokalizuotos Paramātmos pažinimo ribas ir priartėja prie Dievo asmenybės sampratos. Kai ir nusivylusieji, ir smalsieji, ir siekiantys žinojimo bei stokojantys pinigų atsikrato visų materialių troškimų ir visiškai įsisąmonina, kad materiali nauda neturi nieko bendra su dvasiniu tobulėjimu, jie tampa tyrais bhaktais. Kol bhaktai nepasiekia tokio apsivalymo lygio, jų transcendentinė tarnystė Viešpačiui turi karminės veiklos žymę, jie siekia pasaulietinių žinių etc. Taigi reikia visa tai peržengti, norint pasiekti tyros pasiaukojimo tarnystės pakopą.