Skip to main content

TEXT 55

VERZ 55

Tekstas

Besedilo

bhaktyā mām abhijānāti
yāvān yaś cāsmi tattvataḥ
tato māṁ tattvato jñātvā
viśate tad-anantaram
bhaktyā mām abhijānāti
yāvān yaś cāsmi tattvataḥ
tato māṁ tattvato jñātvā
viśate tad-anantaram

Synonyms

Synonyms

bhaktyā — per tyrą pasiaukojimo tarnystę; mām — Mane; abhijānāti — gali pažinti; yāvān — tiek, kiek; yaḥ ca asmi — koks Aš esu; tattvataḥ — iš tiesų; tataḥ — po to; mām — Mane; tattvataḥ — iš tiesų; jñātvā — pažinęs; viśate — jis įžengia; tat-anantaram — po to.

bhaktyā – s čistim vdanim služenjem; mām – Mene; abhijānāti – lahko spozna; yāvān – takega; yaḥ ca asmi – kakršen sem; tattvataḥ – v resnici; tataḥ – zatem; mām – Mene; tattvataḥ – v resnici; jñātvā – ko pozna; viśate – vstopi; tat-anantaram – potem.

Translation

Translation

Pažinti Mane, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tokį, koks Aš esu, galima tik per pasiaukojimo tarnystę. Kai su pasiaukojimu tarnaudamas žmogus visiškai įsisąmonina Mane, jis gali įžengti į Dievo karalystę.

Človek Me lahko spozna takega, kakršen sem, kot Vsevišnjo Božansko Osebnost, samo z vdanim služenjem. Ko po zaslugi svoje vdanosti postane popolnoma zavesten Mene, lahko vstopi v Božje kraljestvo.

Purport

Purport

KOMENTARAS: Nebhaktai ir spekuliatyvūs mąstytojai negali pažinti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, ir Jo pilnutinių skleidinių. Norintis patirti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį turi pradėti tyrai su pasiaukojimu tarnauti Viešpačiui, vadovaujamas tyro bhakto. Antraip tikroji Aukščiausiojo Dievo Asmens prigimtis jam niekada neatsiskleis. „Bhagavad-gītoje“ (7.25) jau buvo pasakyta: nāhaṁ prakāśaḥ sarvasya – Jis neapsireiškia kiekvienam. Dievui pažinti nepakanka erudicijos, Jo negalima suvokti spekuliatyviais samprotavimais. Tik tas, kuris iš tikrųjų įsisąmonino Kṛṣṇą ir pasiaukojęs tarnauja Jam, supras, kas yra Kṛṣṇa. Mokslo laipsniai šiuo atveju niekuo nepadės.

Spekulativni filozofi in brezbožneži ne morejo doumeti Kṛṣṇe, Vsevišnje Božanske Osebnosti, in Njegovih popolnih emanacij. Vsevišnjega Gospoda lahko spozna le, kdor Mu pod vodstvom čistega bhakte služi s čisto ljubeznijo in vdanostjo. Za vse druge ostane resnica o Vsevišnji Božanski Osebnosti skrivnost. Kot že rečeno, se Gospod ne razodene vsakomur: nāhaṁ prakāśaḥ sarvasya (Bhagavad-gītā 7.25). Velika učenost in abstraktno umovanje nikomur ne omogočita razumeti Boga. Kṛṣṇo lahko dejansko spozna samo tisti, ki je zavesten Kṛṣṇe in Mu vdano služi. Univerzitetne diplome nam pri tem ne bodo v pomoč.

Kas gerai išmano Kṛṣṇos mokslą, tas gauna teisę įžengti į dvasinę karalystę – Kṛṣṇos buveinę. Tapti Brahmanu – nereiškia prarasti savo identiškumą. Pasiaukojimo tarnystė išlieka ir brahma-bhūtos lygyje, o pasiaukojimo tarnystei yra būtini Dievas, bhaktai ir pats pasiaukojimo tarnystės procesas. Toks žinojimas niekada, net ir išsivadavus, nepradingsta. Išsivaduoti – tai atsikratyti materialios būties sampratos. Tas pats formų skirtingumas ir individualumas yra ir dvasiniame gyvenime, tačiau tyros Kṛṣṇos sąmonės lygiu. Nereikia klaidingai manyti, kad žodis viśate – „įžengia į Mane“ – patvirtina monistų teoriją apie susiliejimą su beasmeniu Brahmanu. Jokiu būdu ne. Viśate reiškia, kad gyvoji būtybė gali įžengti į Aukščiausiojo Viešpaties buveinę, neprarasdama savos individualybės – kad bendrautų su Juo ir Jam tarnautų. Juk žalias paukštis nutupia žaliame medyje ne susilieti su juo, o paragauti jo vaisių. Impersonalistai paprastai pateikia upės, įtekančios į vandenyną ir susiliejančios su juo, pavyzdį. Tas susiliejimas gali būti didžiausia laimė impersonalistui, tačiau personalistas išsaugo savo individualumą, kaip išsaugo ją vandenyno gyventojai. Panirę į vandenyno gelmes, aptiksime didžiulę daugybę gyvųjų esybių. Nepakanka paviršutiniškai susipažinti su vandenynu, norint jį pilnai pažinti reikia pažinti ir vandenyno gelmių gyventojus.

Kdor je v celoti doumel znanost o Kṛṣṇi, lahko vstopi v duhovno kraljestvo, v Kṛṣṇovo prebivališče. Kadar pravimo, da kdo postane Brahman, to ne pomeni, da izgubi individualnost. Še naprej vdano služi in dokler govorimo o vdanem služenju, morajo obstajati Bog, bhakta in metoda vdanega služenja. Bhakta se tega nikoli ne preneha zavedati, niti po osvoboditvi ne. Z osvoboditvijo se živo bitje reši materialnega pojmovanja življenja. V duhovnem življenju še zmeraj obstaja razlika med njim in Bogom. Živo bitje ohrani individualnost, le da ima na tej stopnji čisto zavest Kṛṣṇe. Beseda viśate, „vstopi Vame“, nikakor ne govori v prid teoriji monizma, po kateri se duša zlije z brezosebnim Brahmanom. To ni res. Viśate pomeni, da živo bitje kot individualna oseba vstopi v prebivališče Vsevišnjega Gospoda, kjer se druži z Gospodom in Mu služi. Zelena ptica na primer ne zleti v zeleno krošnjo zato, da bi postala eno z drevesom, temveč zato, da bi uživala njegove plodove. Impersonalisti pogosto navajajo primer reke, ki teče v ocean in se združi z njim. Združenje z brezosebnim Brahmanom lahko prinese srečo impersonalistom, personalist pa ohrani individualnost, kakor ribe, ki živijo v oceanu. Če se spustimo v globino oceana, bomo našli množico živih bitij. Kdor pozna samo površino oceana, nima prave predstave o njem. Da bi ga dejansko poznali, moramo poznati živa bitja, ki živijo v njegovih globinah.

Tyros pasiaukojimo tarnystės dėka bhaktas suvokia Aukščiausiojo Viešpaties transcendentines savybes, Jo turtus ir galybę, – tokius, kokie jie yra. Vienuoliktame skyriuje nurodyta, kad tai įmanoma tiktai pasiaukojimo tarnystės dėka. Tą patį liudija ir šis posmas. Pažinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir įžengti į Jo karalystę tegalima per pasiaukojimo tarnystę.

Ker bhakta s čisto vdanostjo služi Vsevišnjemu Gospodu, resnično razume Njegove transcendentalne odlike in Njegovo veličino. Kot je rečeno v enajstem poglavju, je Gospoda mogoče doumeti samo z vdanim služenjem. To pravi tudi ta verz: da bi lahko razumeli Vsevišnjega Gospoda in vstopili v Njegovo kraljestvo, Mu moramo služiti z ljubeznijo in vdanostjo.

Pasiekęs brahma-bhūtos būvį, arba atsikratęs materialių sampratų, bhaktas pasiaukojimo tarnystę pradeda nuo klausymosi apie Viešpatį. Klausydamiesi apie Aukščiausiąjį Viešpatį, savaime pasiekiame brahma-bhūtos būvį, ir materialios nešvarybės – godumas ir noras patenkinti jusles – išnyksta. Geismui ir troškimams nykstant bhakto širdyje, jis pajunta didėjantį potraukį tarnauti Viešpačiui, ir tas potraukis padeda jam nusiplauti materijos nešvarybes. Šiame gyvenimo būvyje jis pažįsta Aukščiausiąjį Viešpatį. Taip sakoma ir „Śrīmad-Bhāgatavam“. Išsivadavus bhakti, ar transcendentinė tarnystė, tęsiasi toliau. „Vedānta-sūtra“ (4.1.12) liudija: ā-prāyaṇāt tatrāpi hi dṛṣṭam. Tai reiškia, kad išsivadavus pasiaukojimo tarnystės procesas nenutrūksta. „Śrīmad-Bhāgavatam“ tikrą išsivadavimą pasiaukojimo tarnystėje apibūdina kaip gyvosios esybės identiškumo atgavimą, sugrįžimą į jos prigimtinį būvį. Apie prigimtinę gyvosios esybės padėtį jau buvo kalbėta: kiekviena gyvoji esybė – neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, todėl jos prigimtinis būvis – tarnauti. Išsivadavus tarnystė nenutrūksta nė akimirkai. Tikrasis išsivadavimas – atsikratyti klaidingų būties sampratų.

Ko človek doseže raven brahma-bhūta in se tako osvobodi materialnih nazorov, začne vdano služiti Gospodu, tako da posluša o Njem. Kdor posluša pripovedi o Vsevišnjem Gospodu, se dvigne na raven brahma-bhūta in se znebi materialnih nečistoč, kot sta pohlep in neobrzdana želja po čutnem uživanju. Ko pohlep in poželenje izgineta iz srca bhakte, se njegova navezanost na služenje Gospodu okrepi, kar mu omogoči, da se reši še vseh ostalih materialnih nečistoč. Tedaj lahko razume Vsevišnjega Gospoda. To je rečeno tudi v Śrīmad-Bhāgavatamu. Bhakti ali transcendentalno služenje Gospodu se po osvoboditvi nadaljuje. Vedānta-sūtra (4.1.12) potrjuje to z besedami ā-prāyaṇāt tatrāpi hi dṛṣṭam. To pomeni, da bhakta po osvoboditvi še naprej vdano služi Gospodu. Po besedah Śrīmad-Bhāgavatama je osvoboditev, ki je rezultat vdanega služenja, stanje, v katerem se živo bitje znova zaveda svoje prave identitete, svojega izvornega položaja. Kot je bilo že pojasnjeno, je vsako živo bitje izvorno sestavni delec Vsevišnjega Gospoda. Zato je njegovo naravno opravilo, da služi Gospodu. To služenje se nadaljuje tudi po osvoboditvi. Doseči pravo osvoboditev pomeni znebiti se napačnega pojmovanja življenja.