TEXT 7

Devanagari

कार्पण्यदोषोपहतस्वभावः
पृच्छामि त्वां धर्मसम्मूढचेताः ।
यच्छ्रेयः स्यान्निश्‍चितं ब्रूहि तन्मे
शिष्यस्तेऽहं शाधि मां त्वां प्रपन्नम् ॥ ७ ॥

Text

Tekstas

kārpaṇya-doṣopahata-svabhāvaḥ
pṛcchāmi tvāṁ dharma-sammūḍha-cetāḥ
yac chreyaḥ syān niścitaṁ brūhi tan me
śiṣyas te ’haṁ śādhi māṁ tvāṁ prapannam

Synonyms

kārpaṇya — of miserliness; doṣa — by the weakness; upahata — being afflicted; svabhāvaḥ — characteristics; pṛcchāmi — I am asking; tvām — unto You; dharma — religion; sammūḍha — bewildered; cetāḥ — in heart; yat — what; śreyaḥ — all-good; syāt — may be; niścitam — confidently; brūhi — tell; tat — that; me — unto me; śiṣyaḥ — disciple; te — Your; aham — I am; śādhi — just instruct; mām — me; tvām — unto You; prapannam — surrendered.

kārpaṇya — apgailėtino; doṣa — silpnumo; upahata — apimtas; sva-bhāvaḥ — prigimties; pṛcchāmi — aš teiraujuosi; tvām — Tavęs; dharma — dėl religijos; sammūḍha — suglumusia; cetāḥ — širdimi; yat — kas; śreyaḥ — visų geriausia; syāt — galėtų būti; niścitam — aiškiai; brūhi — sakyk; tat — tatai; me — man; śiṣyaḥ — mokinys; te — Tavo; aham — aš esu; śādhi — pamokyk; mām — mane; tvām — Tau; prapannam — atsidavusį.

Translation

Now I am confused about my duty and have lost all composure because of miserly weakness. In this condition I am asking You to tell me for certain what is best for me. Now I am Your disciple, and a soul surrendered unto You. Please instruct me.

Dėl apgailėtino silpnumo visai praradęs savitvardą, aš nebesuprantu savo pareigos. Todėl aiškiai sakyk, kas man visų geriausia? Nuo šiol, aš – Tavo mokinys, Tau patikėjęs savo sielą. Malonėk pamokyti mane.

Purport

By nature’s own way the complete system of material activities is a source of perplexity for everyone. In every step there is perplexity, and therefore it behooves one to approach a bona fide spiritual master who can give one proper guidance for executing the purpose of life. All Vedic literatures advise us to approach a bona fide spiritual master to get free from the perplexities of life, which happen without our desire. They are like a forest fire that somehow blazes without being set by anyone. Similarly, the world situation is such that perplexities of life automatically appear, without our wanting such confusion. No one wants fire, and yet it takes place, and we become perplexed. The Vedic wisdom therefore advises that in order to solve the perplexities of life and to understand the science of the solution, one must approach a spiritual master who is in the disciplic succession. A person with a bona fide spiritual master is supposed to know everything. One should not, therefore, remain in material perplexities but should approach a spiritual master. This is the purport of this verse.

KOMENTARAS: Taip jau sutvarkyta gamta, kad pati materiali veikla yra mūsų problemų priežastis. Jos kyla kiekviename žingsnyje, ir todėl būtų protingiausia kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, kuris gali teisingai nurodyti, kaip pasiekti gyvenimo tikslą. Visi Vedų raštai pataria mums kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, kuris padės išspręsti gyvenimo problemas, kylančias prieš mūsų valią, kaip savaime užsiplieskiantis miško gaisras. Pasaulis tarytum tas miško gaisras: gyvenimo bėdos užgriūva nepriklausomai nuo mūsų norų. Niekas nenori gaisro, bet jis kyla ir pridaro mums bėdos. Todėl norint išspręsti gyvenimo problemas ir sužinoti to sprendimo paslaptis, Vedų išmintis pataria kreiptis į mokinių sekai priklausantį dvasinį mokytoją. Manoma, kad žmogus, klausantis bona fide dvasinio mokytojo, žino viską. Todėl, užuot tūpčiojus prie neišsprendžiamų materialių problemų, geriau kreiptis į dvasinį mokytoją. Tokia šio posmo prasmė.

Who is the man in material perplexities? It is he who does not understand the problems of life. In the Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣad (3.8.10) the perplexed man is described as follows: yo vā etad akṣaraṁ gārgy aviditvāsmāḻ lokāt praiti sa kṛpaṇaḥ. “He is a miserly man who does not solve the problems of life as a human and who thus quits this world like the cats and dogs, without understanding the science of self-realization.” This human form of life is a most valuable asset for the living entity, who can utilize it for solving the problems of life; therefore, one who does not utilize this opportunity properly is a miser. On the other hand, there is the brāhmaṇa, or he who is intelligent enough to utilize this body to solve all the problems of life. Ya etad akṣaraṁ gārgi viditvāsmāl lokāt praiti sa brāhmaṇaḥ.

O kas patiria materialius sunkumus? Juos patiria tas, kuris nesuvokia tikrųjų gyvenimo problemų. „Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣadoje“ (3.8.10) rūpesčių prislėgtas žmogus apibūdinamas šitaip: yo vā etad akṣaraṁ gārgy aviditvāsmāḷ lokāt praiti sa kṛpaṇaḥ. „Šykštuolis tas, kuris neišsprendžia gyvenimo problemų kaip dera žmogui, ir pasitraukia iš šio pasaulio tartum koks šuo ar katė – nesupratęs savęs pažinimo mokslo.“ Žmogaus gyvybės forma – vertingiausia dovana gyvajai esybei, kuria ji gali naudotis spręsdama gyvenimo problemas; todėl tas, kuris ja nesinaudoja, yra tikrų tikriausias šykštuolis. Brahmanas, priešingai, yra toks žmogus, kuris išmintingai pasinaudoja esamu kūnu visoms gyvenimo problemoms spręsti. Ya etad akṣaraṁ gārgi viditvāsmāḷ lokāt praiti sa brāhmaṇaḥ.

The kṛpaṇas, or miserly persons, waste their time in being overly affectionate for family, society, country, etc., in the material conception of life. One is often attached to family life, namely to wife, children and other members, on the basis of “skin disease.” The kṛpaṇa thinks that he is able to protect his family members from death; or the kṛpaṇa thinks that his family or society can save him from the verge of death. Such family attachment can be found even in the lower animals, who take care of children also. Being intelligent, Arjuna could understand that his affection for family members and his wish to protect them from death were the causes of his perplexities. Although he could understand that his duty to fight was awaiting him, still, on account of miserly weakness, he could not discharge the duties. He is therefore asking Lord Kṛṣṇa, the supreme spiritual master, to make a definite solution. He offers himself to Kṛṣṇa as a disciple. He wants to stop friendly talks. Talks between the master and the disciple are serious, and now Arjuna wants to talk very seriously before the recognized spiritual master. Kṛṣṇa is therefore the original spiritual master of the science of Bhagavad-gītā, and Arjuna is the first disciple for understanding the Gītā. How Arjuna understands the Bhagavad-gītā is stated in the Gītā itself. And yet foolish mundane scholars explain that one need not submit to Kṛṣṇa as a person, but to “the unborn within Kṛṣṇa.” There is no difference between Kṛṣṇa’s within and without. And one who has no sense of this understanding is the greatest fool in trying to understand Bhagavad-gītā.

Kṛpaṇos, ar šykštuoliai, švaisto savo laiką, nes pernelyg prisirišę prie šeimos, visuomenės, krašto etc. ir vadovaujasi materialia būties samprata. Prie šeimyninio gyvenimo – prie žmonos, vaikų bei kitų šeimos narių paprastai prisirišama dėl „kailio ligos“. Kṛpaṇa tariasi apsaugosiąs nuo mirties savo artimuosius arba yra įsitikinęs, kad jį patį nuo atsėlinančios mirties apgins šeima ar visuomenė. Prie šeimos prisirišę ir žemesnio, gyvūnijos pasaulio atstovai, kurie irgi rūpinasi savo palikuoniais. Arjuna buvo išmintingas ir suprato, kad jo vargų priežastis – meilė giminaičiams ir noras apsaugoti juos nuo mirties. Nors jis ir žinojo, kad privalo kovoti, tačiau apgailėtinas silpnumas trukdė įvykdyti pareigas. Todėl jis laukia iš Viešpaties Kṛṣṇos – aukščiausiojo dvasinio mokytojo – galutinio sprendimo. Save jis patiki Kṛṣṇai, tampa Jo mokiniu ir nori užbaigti draugiškas šnekas. Mokytojas su mokiniu kalba apie rimtus dalykus, ir dabar Arjuna trokšta tikrai rimto pokalbio su pripažintu dvasiniu mokytoju. Taigi Kṛṣṇa – pirmasis dvasinis mokytojas, mokantis „Bhagavad-gītos“, o Arjuna – pirmasis mokinys, kuris stengiasi Gītą suvokti. Apie tai, kaip Arjuna supranta „Bhagavad-gītą“, pasakojama pačioje Gītoje, ir vis dėlto kvaili pasaulietiški mokslinčiai aiškina, jog reikia lenktis ne Kṛṣṇos asmenybei, o „negimusiam, kuris yra Kṛṣnoje“. Tačiau juk nėra jokio skirtumo tarp Kṛṣṇos vidaus ir išorės. Nesupratus šios minties, labai kvaila stengtis suvokti „Bhagavad-gītą“.