KOMENTARAS: Kuo daugiau bhaktas išgirsta apie Aukščiausiąjį Viešpatį, tuo labiau jis prašviesėja. Toks klausymosi procesas rekomenduojamas „Śrīmad-Bhāgavatam“: „Aukščiausiojo Dievo Asmens žodžiai kupini galybės, kuri patiriama, jei su Aukščiausiuoju Viešpačiu susiję dalykai yra aptariami tarp bhaktų. Tai nepasiekiama bendraujant su spekuliatyviais mąstytojais ar su akademiniais mokslininkais, mat tas žinojimas gaunamas per patyrimą.“

Bhaktai be atvangos tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui. Viešpats supranta su kokiomis mintimis ir kaip nuoširdžiai viena ar kita gyvoji esybė atsideda Kṛṣṇos sąmonei, ir suteikia jai intelektą, kad bendraudama su bhaktais, ji suprastų mokslą apie Kṛṣṇą. Pokalbiai apie Kṛṣṇą turi didelę galią, ir jeigu žmogui nusišypso laimė bendrauti su bhaktais, jeigu jis stengiasi įsisavinti žinias – jis tikrai padarys pažangą dvasinio pažinimo kelyje. Viešpats Kṛṣṇa, norėdamas paskatinti Arjuną su vis didesniu pasiaukojimu tarnauti Viešpačiui, devintame skyriuje kalba apie dalykus, slaptingesnius už tuos, kuriuos jis atskleidė anksčiau.

„Bhagavad-gītos“ pradžia, pirmasis jos skyrius – tai savotiškas įvadas į likusią knygos dalį. Antrame ir trečiame skyriuje pateiktas dvasinis žinojimas vadinamas slaptingu. Dalykai, kurie aptariami septintame ir aštuntame skyriuose, labai glaudžiai susiję su pasiaukojimo tarnyste, o kadangi jie teikia prašviesėjimą per Krṣṇos sąmonę, tai vadinami dar slaptingesniais. O štai devintame skyriuje liečiamos temos siejasi su besąlyginiu, tyru pasiaukojimu, todėl jos vadinasi slaptingiausios. Kas turi slaptingiausią žinojimą apie Kṛṣṇą, savaime yra transcendentalus, todėl jo nebevargina materialios kančios, nors jis ir gyvena materialiame pasaulyje. „Bhakti- rasāmṛta-sindhu“ sakoma, kad žmogus, trokštantis nuoširdžiai su meile tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, laikytinas išsivadavusiu, nors jis ir yra sąlygotoje materialioje būtyje. Panašų teiginį – kad kiekvienas tokiu būdu tarnaujantis Viešpačiui yra išsivadavęs – randame „Bhagavad-gītos“ dešimtame skyriuje.

Pirmajame posme slypi ypatinga prasmė. Žodžiai idaṁ jñānam („šis žinojimas“) nurodo tyrą pasiaukojimo tarnystę, kurią sudaro devynios skirtingos veiklos formos: klausymasis, kartojimas, atsiminimas, tarnavimas, garbinimas, malda, Viešpaties nurodymų vykdymas, draugystė ir visko aukojimas. Atliekant pasiaukojimo tarnystę, turinčią devynias veiklos formas, pakylama į dvasinę sąmonę – Kṛṣṇos sąmonę. Kai pasiaukojimo tarnystė apvalo širdį nuo materijos nešvarybių, tampa aiškus Kṛṣṇos mokslas. Nepakanka suprasti, kad gyvoji esybė yra nemateriali. Tas supratimas gali būti dvasinio pažinimo pradžia, bet būtina skirti kūno veiklą nuo dvasinės veiklos, kai suvokiama, kad nesi kūnas.

Septintame skyriuje jau aptarėme Aukščiausiojo Dievo Asmens neaprėpiamą galybę, Jo įvairias energijas, žemesniąją ir aukštesniąją gamtą ir visą materialią kūriniją. O štai devintas skyrius skelbia Viešpaties šlovę.

Posme taip pat labai svarbus sanskrito žodis anasūyave. Paprastai net ir labai išsimokslinę komentatoriai pavydi Kṛṣṇai – Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Net ir patys didžiausi eruditai labai netiksliai komentuoja „Bhagavad-gītą“. Jie pavydi Kṛṣṇai, todėl jų komentarai neturi vertės. Bona fide yra tie komentarai, kuriuos pateikia Viešpaties bhaktai. Jei žmogų graužia pavydas, jis negali nei paaiškinti „Bhagavad-gītos“, nei pateikti tobulas žinias apie Kṛṣṇą. Kas kritikuoja Kṛṣṇą Jo nepažinęs – stačiai kvailys. Taigi tokių komentarų reikia itin vengti. O tam, kuris žino, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tyra ir transcendentinė Asmenybė, šie skyriai bus labai naudingi.

KOMENTARAS: Devintas „Bhagavad-gītos“ skyrius vadinamas mokslų vadovu, nes jis – visų anksčiau išaiškintų doktrinų ir filosofijų esmė. Pagrindiniai Indijos filosofai yra Gautama, Kaṇāda, Kapila, Yājñavalkya, Śāṇḍilya, Vaiśvānara ir, pagaliau, Vyāsadeva – „Vedānta-sūtros“ autorius. Taigi filosofijos ar transcendentinio žinojimo srityje žinių nestinga. Dabar Viešpats sako, kad devintas skyrius – tai visų tų mokslų valdovas, esmė viso žinojimo, kuris įgyjamas studijuojant Vedas ir vieną ar kitą filosofijos rūšį. Jis slaptingiausias, nes slaptingas arba transcendentinis žinojimas paaiškina skirtumą tarp sielos ir kūno, o visų slaptingų mokslų viršūnė – pasiaukojimo tarnystė.

Paprastai žmonės neturi slaptingo žinojimo, jų išsimokslinimas susijęs su išoriniu pasauliu. Įprastoje švietimo sistemoje žmonės gilinasi į daugybę sričių: politiką, sociologiją, fiziką, chemiją, matematiką, astronomiją, technikos mokslus etc. Pasaulyje daug mokslo įstaigų ir solidžių universitetų, tačiau, deja, nėra universiteto ar kokios nors švietimo įstaigos, kur būtų dėstomas mokslas apie dvasinę sielą. O juk siela – pati svarbiausia kūno dalis, be jos kūnas bevertis. Vis dėlto didžiausią dėmesį žmonės skiria kūno poreikiams, nesirūpindami siela, įkvepiančia kūnui gyvybę.

„Bhagavad-gītā“, ypač nuo antro jos skyriaus, akcentuoja sielos svarbą. Juk iš pat pradžių Viešpats sako, kad kūnas yra netvarus, o siela – amžina (antavanta ime dehā nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ). Slaptingoji žinojimo dalis – tai supratimas, kad dvasinė siela skiriasi nuo kūno ir kad ji pagal savo prigimtį nekintama, nesunaikinama ir amžina. Bet toks žinojimas dar neatskleidžia tikrosios sielos prigimties. Siela skiriasi nuo kūno, ir žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad tada, kai kūnui ateina galas arba kai iš jo išsivaduojama, siela pakimba tuštumoje ir tampa beasmene. Tačiau taip nėra. Kaip siela, tokia aktyvi kūne, išsivadavusi iš jo gali būti pasyvi? Ji visada aktyvi. Ji amžina, todėl ir amžinai aktyvi, o jos veikla dvasinėje karalystėje sudaro slaptingiausią dvasinio žinojimo dalį. Todėl čia sakoma, kad dvasinės sielos veikla – visų mokslų valdovas, slaptingiausia viso žinojimo dalis.

Vedų raštuose aiškinama, kad šis žinojimas yra pati tyriausia bet kokios veiklos forma. „Padma Purāṇoje“ po nuodėmingų žmogaus poelgių nagrinėjimo teigiama, kad jie yra viena paskui kitą sekančių nuodėmių padariniai. Karminę veiklą atliekantys žmonės įstringa skirtingose atoveikio už nuodėmes stadijose, juos apraizgo skirtingos to atoveikio formos. Pavyzdžiui, pasodinus kokio nors medžio sėklą, reikia šiek tiek palaukti, kol išaugs medis. Iš pradžių išdygsta mažas daigas, kuris vėliau išauga į medį, po to jis žydi ir nokina vaisius; pagaliau žmogus, pasodinęs šio medžio sėklą, sulaukia jo žiedų ir vaisių. Taip ir veikiantysis padaro nuodėmingą poelgį, o šis, kaip sėkla, tik po kurio laiko subrandina vaisių. Yra įvairūs sėklos brendimo etapai. Žmogus gali nustoti daręs nuodėmes, tačiau tos veiklos padarinys, arba vaisius, vis tiek turės būti paragautas. Vienos nuodėmės vis dar sėklos pavidalo, kitos jau užsimezgusios ir duoda vaisių, kurį patiriame kaip kančią ar skausmą.

Kaip buvo aiškinta septinto skyriaus dvidešimt aštuntame posme, žmogus, kurio nuodėmingų poelgių atoveikis išseko, kuris yra pasinėręs į doringą veiklą ir išsivadavęs iš materialaus pasaulio dualizmo, atsideda tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai. Kitaip sakant, su pasiaukojimu tarnaujantys Aukščiausiajam Viešpačiui jau išvengė atoveikio už visas nuodėmes. Šis teiginys patvirtintas „Padma Purāṇoje“:

Tiems, kurie su pasiaukojimu tarnauja Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, atoveikis už visas nuodėmes – ar užmegzto, ar subrandinto vaisiaus, ar sėklos pavidalo – pamažu išnyksta. Taigi pasiaukojimo tarnystė turi labai stiprią apvalomąją galią, ji vadinama pavitram uttamam – tyriausia. Uttama reiškia „transcendentalus“. Tamas – tai materialus pasaulis, arba tamsybė, o uttama – tai, kas transcendentalu materialiai veiklai. Pasiaukojimo veiklos nereikia laikyti materialia, nors kartais ir atrodo, kad bhaktai daro tą patį, ką ir paprasti žmonės. Pasiaukojimo tarnystę suprantantis ir gerai su ja susipažinęs žmogus žino, kad tai ne materiali, o dvasinė, Viešpačiui skirta veikla, nesutepta materialios gamtos guṇų.

Sakoma, kad pasiaukojimo tarnystės praktika yra tokia tobula, jog jos rezultatas patiriamas tiesiogiai. Tiesioginis poveikis gerai jaučiamas, ir mūsų praktinė patirtis rodo, kad kiekvienas žmogus, be nusižengimų kartojantis šventuosius Kṛṣṇos vardus – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – pajunta transcendentinę palaimą ir netrukus apsivalo nuo visų materijos nešvarybių. Tai iš tikro galima pastebėti. Jeigu žmogus ne tiktai klausosi, bet ir stengiasi skelbti žinią apie transcendentinę veiklą ar prisideda prie misionieriškos Kṛṣṇos sąmonės veiklos, jis pajunta, jog tolydžio dvasiškai tobulėja. Tokia dvasinė raida nepriklauso nuo anksčiau įgyto išsilavinimo ar kitų savybių. Pats metodas toks tyras, kad vien jo pakanka apsivalyti.

„Vedānta-sūtroje“ (3.2.26) ši mintis išreikšta tokiais žodžiais: prakāśaś ca karmaṇy abhyāsāt. „Pasiaukojimo tarnystė tokia galinga, kad tiesiog ją atlikdamas, žmogus prašviesėja. Dėl to nereikia abejoti.“ Geru pavyzdžiu čia gali būti praeitas Nārados gyvenimas, kai jis buvo tarnaitės sūnus. Nārada nebuvo nei išsilavinęs, nei aukštos kilmės. Kai jo motina patarnaudavo didiems bhaktams, Nārada jai padėdavo, o kartais, kai motinos nebūdavo, didiems bhaktams jis patarnaudavo pats. Nārada sako:

Šiame „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.5.25) posme Nārada pasakoja savo mokiniui Vyāsadevai apie praeitą gyvenimą. Jis sako, kad vaikystėje patarnaudavo tyriems bhaktams ir keturis mėnesius, kol jie svečiuodavosi jo namuose, artimai su jais bendraudavo. Kartais išminčių lėkštėse likdavo maisto, ir jas plovęs berniukas užsimanė jo paragauti. Jis paprašė didžių bhaktų leidimo paragauti maisto likučių, ir išminčiai jam leido. Taip Nārada išsivadavo nuo atoveikio už visas nuodėmes. Bevalgant maisto likučius, jo širdis tolydžio skaistėjo ir tapo tokia pat tyra, kaip išminčių. Klausydamiesi apie Viešpatį ir Jį šlovindami didieji bhaktai mėgavosi tuo skoniu, kurį teikė nuolatinė pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui. Polinkį klausytis apie Viešpatį ir Jį šlovinti pamažu išsiugdė ir Nārada. Toliau Nārada sako:

Bendraujant su išminčiais, Nāradai atsirado polinkis klausytis apie Viešpatį ir Jį šlovinti, ir jis išsiugdė didžiulį norą pasiaukojamai tarnauti. Todėl, kaip sakoma „Vedānta-sūtroje“: prakāśaś ca karmaṇy abhyāsāt – jei atliekami pasiaukojimo tarnystės veiksmai, to užtenka, kad viskas atsiskleistų savaime ir viskas taptų aišku. Tai vadinama pratyakṣa – tiesioginiu patyrimu.

Žodis dharmyam reiškia „religijos kelias“. Nārada buvo tarnaitės sūnus ir neturėjo galimybės lankyti mokyklos. Jis tiktai padėdavo savo motinai, kuri, laimė, patarnavo bhaktams. Nārada gavo galimybę patarnauti ir vien tik bendravimo dėka pasiekė aukščiausią visos religijos tikslą. „Śrīmad-Bhāgavatam“ teigiama: sa vai puṁsāṁ paro dharmo yato bhaktir adhokṣaje – aukščiausias visos religijos tikslas yra pasiaukojimo tarnystė. Religingi žmonės dažnai nežino, kad pasiaukojimo tarnystė yra aukščiausias religijos tobulumas. Kaip jau buvo kalbėta, aptariant aštunto skyriaus paskutinį posmą (vedeṣu yajñeṣu tapaḥsu caiva) – siekiant dvasinės savivokos Vedų išmintis dažniausiai būna reikalinga. Bet šiuo atveju Nārada, nors ir nelankė mokyklos, kuriai vadovauja dvasinis mokytojas, ir nesimokė Vedų priesakų, įgijo pačius aukščiausius Vedų studijų rezultatus. Šis procesas toks galingas, kad net reguliariai neatliekant religinės veiklos, galima pasiekti aukščiausią tobulumą. Kaip tai įmanoma? Tai paaiškinta Vedų raštuose: ācāryavān puruṣo veda. Bendraudamas su didžiausiais ācāryomis, žmogus, net jei jis nėra išsilavinęs ir niekad nestudijavęs Vedų, įgyja dvasinei savivokai reikalingą išmanymą.

Pasiaukojimo tarnystės kelias yra labai džiaugsmingas (su-sukham). Kodėl? Pasiaukojimo tarnystę sudaro śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ – taigi pakanka klausytis, kaip šlovinamas Viešpats, ar lankyti autorizuotų ācāryų skaitomas filosofines paskaitas apie transcendentinį žinojimą. Vien dalyvaujant jose jau yra mokomasi, be to, galima valgyti Dievui paaukoto maisto likučius, gardžius patiekalus. Pasiaukojimo tarnystė visada teikia džiaugsmo. Su pasiaukojimu tarnauti gali net didžiausias varguolis. Viešpats sako: patraṁ puṣpaṁ phalaṁ toyam – Jis pasiruošęs iš bhakto priimti kiekvieną auką, nesvarbu kokia ji būtų. Lapelis, gėlė, vaisius ar truputis vandens – visa tai bet kuriame pasaulio kampelyje gali pasiūlyti kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, ir, jeigu aukojama su meile, auka bus priimta. Istorija žino daug tokių pavyzdžių. Paragavę Viešpaties lotosinėms pėdoms paaukotų tulasī lapelių, tokie didieji išminčiai, kaip Sanat-kumāra, tapo didžiais bhaktais. Taigi pasiaukojimo tarnystė yra nuostabi ir atliekama pakilia nuotaika. Aukoje Dievas priima tik meilę.

Čia sakoma, kad pasiaukojimo tarnystė amžina. Tai prieštarauja māyāvādžių filosofų teiginiams. Nors kartais jie ir įsijungia į vadinamąją pasiaukojimo tarnystę, bet galvoja, kad tęs ją tik tol, kol išsivaduos, o po to „susivienys su Dievu“. Tokia laikina pasiaukojimo tarnystė nelaikytina tyra. Tikroji pasiaukojimo tarnystė tęsiasi ir išsivadavus. Kai bhaktas įžengia į dvasinę planetą Dievo karalystėje, ten jis irgi tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui ir nesistengia su Juo susivienyti.

Kaip rodo „Bhagavad-gītā“, tikroji pasiaukojimo tarnystė prasideda išsivadavus. Kai išsivadavus yra pasiekiamas Brahmano būvis (brahma-bhūta), prasideda pasiaukojimo tarnystė (samaḥ sarveṣu bhūteṣu mad-bhaktiṁ labhate parām). Niekas nesugebės suprasti Aukščiausiojo Dievo Asmens praktikuodamas tik karma-yogą, jñāna-yogą, aṣṭāṅga-yogą ar kurią nors kitą yogą. Šie yogos metodai leidžia tik truputį priartėti prie bhakti-yogos, tačiau nepasiekus pasiaukojimo tarnystės lygio, neįmanoma suprasti, kas yra Dievo Asmuo. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pritaria tam, kad kai žmogus apsivalo atlikdamas pasiaukojimo tarnystę, ypač klausydamasis „Śrīmad- Bhāgavatam“ arba „Bhagavad-gītos“ iš dvasiškai susivokusių sielų, tada jis suvokia Kṛṣṇos mokslą – mokslą apie Dievą. Evaṁ prasanna-manaso bhagavad-bhakti-yogataḥ. Kas yra Dievas, suprasime tik tada, kai širdis apsivalys nuo visokio šlamšto. Taigi pasiaukojimo tarnystės, Kṛṣṇos sąmonės, procesas yra visų mokslų ir slaptingo žinojimo valdovas. Jis – gryniausia religijos forma, o praktikuojamas lengvai ir džiaugsmingai. Todėl reikia praktikuoti šį procesą.

KOMENTARAS: Netikintieji negali pasiekti tobulumo pasiaukojimo tarnystėje – tokia posmo prasmė. Tikėjimas gimsta bendraujant su bhaktais. Nelaimingi žmonės, net išklausę iš didžių asmenybių visus Vedų raštų pateikiamus įrodymus, vis tiek netiki Dievą. Jie neryžtingi ir jų pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui nėra tvirta. Taigi tikėjimas – pats svarbiausias Kṛṣṇos sąmonės puoselėjimo veiksnys. „Caitanya-caritāmṛtoje“ sakoma, kad tikėjimas – tai įsitikinimas, kad vien tik tarnaujant Aukščiausiajam Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai galima tapti tobulu. Tai tikras tikėjimas. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (4.31.14) teigiama:

„Laistant medžio šaknis, vandens gauna jo šakos, šakelės ir lapai, o tiekiant skrandžiui maistą, patenkinamos visos kūno juslės. Taip ir atliekant transcendentinę tarnystę Aukščiausiajam Viešpačiui, savaime patenkinami visi pusdieviai ir kitos gyvosios esybės.“ Taigi perskaičius „Bhagavad-gītą“, derėtų visiškai pripažinti jos pagrindinę išvadą – reikia atmesti visą kitą veiklą ir tiesiog atsidėti tarnystei Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai, Dievo Asmeniui. Įsitikinimas, kad ši gyvenimo filosofija teisinga, ir yra tikėjimas.

Tokio tikėjimo ugdymas ir yra Kṛṣṇos sąmonės procesas. Kṛṣṇą įsisąmoninę žmonės yra dalijami į tris kategorijas. Trečiai kategorijai priklauso netikintys. Net jeigu formaliai jie ir praktikuoja pasiaukojimo tarnystę, jie negali pasiekti aukščiausios tobulumo pakopos. Veikiausiai po kurio laiko jie pasitrauks. Jie gali praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę, tačiau neturint visiško tikėjimo jiems sunku ją tęsti. Iš misionieriškos veiklos patirties žinome, kad yra žmonių, kurie ateina į Kṛṣṇos sąmonę turėdami kokius nors užslėptus motyvus, tačiau vos pagerėja jų ekonominė padėtis, jie meta Kṛṣṇos sąmonę ir vėl nueina senais keliais. Tik tikėjimas leidžia žmogui tobulėti Kṛṣṇos sąmonės srityje. O dėl tikėjimo ugdymo, tai tas, kuris gerai susipažinęs su literatūra apie pasiaukojimo tarnystę ir išsiugdė tvirtą tikėjimą, priskiriamas pirmajai Kṛṣṇos sąmonės žmonių kategorijai. Antrajai kategorijai priklauso nelabai gerai išmanantys religinius raštus, tačiau tvirtai tikintys, kad kṛṣṇa-bhakti, tarnystė Kṛṣṇai, yra geriausias kelias, ir todėl be svyravimų jį pasirinkę. Taigi jie pranašesni už trečios kategorijos atstovus, kurie gerai neišmano šventraščių ir nepasižymi dideliu tikėjimu, bet dėl bendravimo su bhaktais ir iš dvasios paprastumo stengiasi praktikuoti šį procesą. Trečios kategorijos žmogus gali pulti, bet antrai kategorijai priklausantis nepuola, o pirmos kategorijos – juo labiau. Kas priklauso pirmai kategorijai, tas tikrai padarys pažangą ir galų gale pasieks tikslą. Bet kalbant apie trečios Kṛṣṇos sąmonės kategorijos žmogų, reikia pasakyti, kad jis dar negavo atitinkamų žinių apie Kṛṣṇą iš tokių šventraščių, kaip „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir „Bhagavad-gītā“, nors ir yra įsitikinęs, jog pasiaukojimo tarnystė Kṛṣṇai – didelis gėris. Kartais trečios kategorijos atstovai turi polinkį karma-yogai ir jñānai-yogai, o būna, kad jie susipainioja; tačiau, kai tik praeina karma-yogos ir jñāna-yogos infekcija, jie tampa antros arba pirmos kategorijos žmonėmis, įsisąmoninusiais Kṛṣṇą. Skiriami trys tikėjimo Kṛṣṇa lygmenys. Jie aprašomi „Śrīmad-Bhāgavatam“. Vienuoliktoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje taip pat aiškinama apie pirmos, antros ir trečios kategorijos prisirišimą. Neįtikėjusiems net po to, kai išgirsta apie Kṛṣṇą ir pasiaukojimo tarnystės išskirtinumą, ir manantiems, jog tai vien panegirika, pasiaukojimo tarnystės kelias rodosi sunkus, nors formaliai juo ir einama. Mažai tikėtina, kad jie sugebės pasiekti tobulumą. Taigi atliekant pasiaukojimo tarnystę, labai svarbu tikėti.

KOMENTARAS: Aukščiausiasis Dievo Asmuo nepatiriamas grubiom materialiom juslėm. Pasakyta:

Materialiomis juslėmis negalima suprasti Viešpaties Śrī Kṛṣṇos vardo, šlovės, pramogų etc. Jis atsiskleidžia tik tam, kuris atlieka tyrą pasiaukojimo tarnystę ir turi tinkamą tam vadovą. „Brahma-saṁhitoje“ (5.38) sakoma: premāñjana-cchurita-bhakti-vilocanena santaḥ sadaiva hṛdayeṣu vilokayanti – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Govindą, visada galima regėti savyje ir išorėje, jeigu išsiugdomas transcendentinės meilės jausmas Jam. Taigi paprastiems žmonėms Jis yra nematomas. Čia sakoma, kad nors Jis ir yra visa persmelkiantis ir visur esantis, materialiom juslėm Jo negalima patirti. Tą rodo šio posmo žodis avyakta-mūrtinā. Tačiau iš tikro, nors mes ir negalime Jo pamatyti, viskas glūdi Jame. Visas materialus kosminis pasaulis, kaip mes jau išsiaiškinome septintajame skyriuje, tėra Jo dviejų skirtingų energijų – aukštesnės (dvasinės) ir žemesnės (materialios) – derinys. Kaip Saulės spinduliai pasklinda po visatą, taip ir Viešpaties energija, kurioje viskas glūdi, yra pasklidusi po visą kūriniją.

Tačiau nereiktų manyti, kad visur pasklisdamas Jis netenka Savo asmeniškumo. Paneigdamas šį argumentą, Viešpats sako: „Aš visur ir viskas Manyje, bet vis dėlto Aš esu nuošaly.“ Pavyzdžiui, karalius vadovauja savo vyriausybei, kuri yra jo valdžios išraiška. Įvairiausios valstybinės įstaigos yra karaliaus energijos, ir kiekviena jų remiasi jo valdžia, bet vis dėlto negalime tikėtis kiekvienoje įstaigoje pamatyti patį karalių. Čia pateiktas grubus pavyzdys. Lygiai taip visi regimi reiškiniai ir visa tai, kas egzistuoja tiek materialiame, tiek dvasiniame pasaulyje, egzistuoja Aukščiausiojo Dievo Asmens energijos pagrindu. Kūrinija gimsta plečiantis Jo įvairiausioms energijoms ir, kaip sakoma „Bhagavad-gītoje“: viṣṭabhyāham idaṁ kṛtsnam – Jis yra visur Savo skleidinio, Supersielos, pavidalu.

KOMENTARAS: Viešpats sako, kad Jis visa ko ramstis (mat-sthāni sarva- bhūtāni). Nesupraskime šio teiginio neteisingai. Viešpats nėra tiesiogiai atsakingas už materialios kūrinijos palaikymą ir aprūpinimą. Dažnam yra tekę matyti piešinį, vaizduojantį Atlantą, kuris ant savo pečių laiko Žemės rutulį. Iš pažiūros, jam tikrai nelengva nulaikyti didžiulę Žemės planetą. Tokio įvaizdžio nereikia susieti su Kṛṣṇa – su tuo, kuris palaiko sukurtą visatą. Jis sako, kad nors ir yra visa ko ramstis, Jis – nuošalyje. Planetų sistemos plauko erdvėje, kuri yra Aukščiausiojo Viešpaties energija. Tačiau Jis skiriasi nuo erdvės. Jo padėtis kita. Todėl Viešpats sako: „Nors nesuvokiama Mano energija ir palaiko jas, Aš, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, esu nuošaly jų.“ Tokia nesuvokiama Viešpaties galybė.

Vediškajame Nirukti žodyne sakoma: yujyate ‘nena durghaṭeṣu kāryeṣu – „Skleisdamas Savo energiją, Aukščiausiasis Viešpats atlieka neįmanomas ir nuostabias pramogas.“ Jo asmenybė sklidina visagalių energijų, o Jo sprendimai – jau įvykęs faktas. Būtent taip reikia suprasti Dievo Asmenį. Sumanę kažką padaryti savo kelyje sutinkame tiek kliūčių, jog kartais tai, ko mes siekiame, yra neįgyvendinama. O kai Kṛṣṇa panori ką nuveikti, pakanka tik Jo noro, ir viskas įvyksta taip tobulai, kad žmogui tai tiesiog neįsivaizduojama. Šį faktą Viešpats aiškina taip: nors Jis palaiko ir aprūpina visą materialią kūriniją, tačiau prie jos ir pirštu neprisiliečia. Viskas kuriama, aprūpinama, palaikoma ir sunaikinama aukščiausia Jo valia. Tarp Jo proto ir Jo Paties nėra skirtumo, nes Jis absoliuti dvasia (tuo tarpu mes skiriamės nuo mūsų dabartinio materialaus proto). Viešpats vienu metu yra visuose daiktuose, tačiau paprastam žmogui nesuprantama, kaip Viešpats gali būti dar ir asmenybė. Jis nėra tapatus materialiai kūrinijai, bet vis dėlto Viešpats yra jos ramstis. Posmas aiškina tai kaip yogam aiśvaram – Aukščiausiojo Dievo Asmens mistinė galia.

KOMENTARAS: Eiliniam žmogui beveik nesuvokiama, kaip Viešpatyje gali išsitekti milžiniška materiali kūrinija. Tačiau Jis pateikia pavyzdį, padedantį mums tai suprasti. Dangus, gal būt, pati didžiausia apraiška, kurią aprėpia mūsų protas. O šiame danguje yra didžiausia materialaus pasaulio stichija – vėjas, arba oras. Oro srovės įtakoja bet kokį judėjimą. Nors vėjas galingas, jis vis dėlto pučia danguje, iš jo neištrūksta. Taip ir visos stebuklingos kosmoso apraiškos egzistuoja aukščiausia Dievo valia, jai paklūsta. Kaip dažnai sakoma: net žolelė nesujudės be Aukščiausiojo Dievo Asmens valios. Taigi Jo valia viską judina. Jo valia viskas kuriama, palaikoma ir naikinama. Vis dėlto Jis yra nuošalyje nuo visko, kaip dangus visada nuošaly nuo vėjo.

Upaniṣadose yra teigiama: yad-bhīṣā vātaḥ pavate – „Tiktai iš baimės prieš Aukščiausiajį Viešpatį pučia vėjas.“ („Taittirīya Upaniṣada“ 2.8.1) „Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣadoje“ (3.8.9) irgi sakoma: etasaya vā akṣarasya praśāsane gārgi sūrya-candramasau vidhṛtau tiṣṭhata etasya vā akṣarasya praśāsane gārgi dyāv-āpṛthivyau vidhṛtau tiṣṭhataḥ. „Paklusdami aukščiausiajam įsakymui, Aukščiausiojo Dievo Asmens prižiūrimi, juda Mėnulis, Saulė ir kitos didelės planetos.“ „Brahma-saṁhitoje“ (5.52) taip pat yra sakoma:

Čia aprašomas Saulės judėjimas. Sakoma, jog Saulė yra viena iš Aukščiausiojo Viešpaties akių, ji spinduliuoja neišsenkamą šilumą ir šviesą. Bet, paklusdama Govindos įsakymui ir aukščiausiai Jo valiai, ji skrieja nustatyta orbita. Taigi Vedų raštuose randame įrodymų, kad materiali kūrinija, kuri mums atrodo nuostabi ir milžiniška, yra visiškoje Aukščiausiojo Dievo Asmens valdžioje. Plačiau tuos dalykus nušvies kiti šio skyriaus posmai.

KOMENTARAS: Materialaus kosminio pasaulio kūrimas, palaikymas ir naikinimas visiškai priklauso nuo Dievo Asmens aukščiausios valios. „Epochos pabaigoje“ reiškia mirus Brahmai. Brahmā gyvena šimtą metų, o viena jo diena trunka 4300000000 mūsų Žemės metų. Tiek pat trunka ir jo naktis. Jo mėnesį sudaro trisdešimt tokių dienų ir naktų, o metus – dvylika mėnesių. Praėjus šimtui Brahmos metų ir jam mirus, pradedamas naikinimas – tai reiškia, kad Aukščiausiojo Viešpaties apreikšta energija vėlei grįžta į Jį. Kai vėl iškyla poreikis apreikšti kosminį pasaulį, Jo valia šis pasaulis gauna išraišką. Bahu syām: „Nors Aš esu vienas, tapsiu daugeliu.“ Šis aforizmas iš Vedų („Chāndogya Upaniṣada“ 6.2.3). Viešpats sukuria Savo ekspansijas materialioje energijoje, ir kosminis pasaulis atsiranda iš naujo.

KOMENTARAS: Materialus pasaulis – tai Aukščiausiojo Dievo Asmens žemesniosios energijos apraiška. Apie tai keletą kartų jau buvo kalbėta. Kūrimo metu materiali energija išlaisvinama ir gauna mahat-tattvos pavidalą; į ją Viešpats įeina Savo pirmąja Puruṣos inkarnacija – Mahā-Viṣṇu. Jis guli Priežasčių vandenyne ir iškvepia nesuskaičiuojamą daugybę visatų. Į kiekvieną jų Viešpats įžengia kaip Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Šitaip kuriamos visatos. Po to Viešpats apsireiškia kaip Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu, o šis Viṣṇu įsiskverbia visur – net į mažiausią atomą. Tai paaiškinta šiame posme. Aukščiausiasis įeina į viską.

Materiali gamta apvaisinama gyvosiomis esybėmis, ir dėl savo praeitų poelgių jos atsiduria skirtingose padėtyse. Taip pradeda judėti materialus pasaulis. Įvairios gyvosios būtybės sukrunta jau pirmąją pasaulio kūrimo akimirką. Netiesa, kad viskas atsiranda evoliucijos procese. Drauge su visata sukuriamos ir gyvybės rūšys. Žmonės, gyvūnai, žvėrys, paukščiai – viskas kuriama sykiu, nes ko gyvosios esybės norėjo, kai praeitą kartą buvo naikinamas pasaulis, tą jos ir gauna. Posmo žodis avaśam aiškiai sako, kad gyvosios esybės su šiuo procesu neturi nieko bendra. Tiesiog atkuriamas jų ankstesniojo gyvenimo, kai paskutinį sykį egzistavo pasaulis, būvis; o kad tai įvyktų, pakanka Aukščiausiojo valios. Tokia yra nesuvokiama Aukščiausiojo Dievo Asmens galia. Po to, kai Jis sukuria įvairias gyvybės rūšis, Jis nebeturi su jomis jokio ryšio. Pasaulis kuriamas tam, kad būtų sudarytos sąlygos gyvųjų esybių polinkiams patenkinti; tad, sukūręs pasaulį, Jis nebesikiša į jo reikalus.

KOMENTARAS: Iš to, kas pasakyta, nereikia spręsti, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo neturi ką veikti. Savo dvasiniame pasaulyje jis nuolat ką nors veikia. „Brahma-saṁhitoje“ (5.6) sakoma: ātmārāmasya tasyāsti prakṛtyā na samāgamaḥ – „Jis nuolatos užsiėmęs Savo amžina, palaiminga, dvasine veikla ir nieko bendro neturi su materialia veikla.“ Materialią veiklą atlieka įvairiausios Jo galios. Viešpats visada išlieka neutralus materialios veiklos, kuri vyksta sukurtajame pasaulyje, atžvilgiu. Apie Jo neutralumą byloja posmo žodis udāsīna-vat. Viešpats nešališkas, nors ir kontroliuoja materialius reikalus iki mažiausių smulkmenų. Galima būtų pateikti aukščiausiojo teismo teisėjo pavyzdį. Jo nuosprendis daug ką lemia: vienas pakariamas, kitas įkalinamas, trečias gauna didžiulius turtus, tačiau pats teisėjas vis dėlto išlieka neutralus. Jis neturi nieko bendra nei su įgijimu, nei su praradimu. Taip ir Viešpats yra visada neutralus, nors visos veiklos sferos yra Jo rankose. „Vedānta-sūtroje“ (2.1.34) teigiama: vaiṣamya-nairghṛṇye na – Jo neįtakoja materialaus pasaulio priešybės. Jis transcendentalus joms. Jis taip pat neturi potraukio materialaus pasaulio kūrimui ir naikinimui. Gyvosios esybės, pagal jų ankstesnius darbus, gauna įvairius kūnus, priklausančius įvairioms gyvybės rūšims, ir Viešpats į tai nesikiša.

KOMENTARAS: Posmas aiškina, kad Aukščiausiasis Viešpats, nors ir laikosi atokiau nuo materialaus pasaulio reikalų, visada yra aukščiausias valdovas. Aukščiausiasis Viešpats – tai aukščiausioji valia ir materialios kūrinijos pagrindas, o tvarkdario funkcijas atlieka materiali gamta. „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa teigia, kad Jis esąs visų rūšių gyvųjų būtybių, apsireiškiančių įvairiausiais pavidalais, tėvas. Kad gimtų kūdikis, tėvas apvaisina moters įsčias sėkla. Lygiai taip ir Aukščiausiojo Viešpaties žvilgsnis siunčia gyvąsias esybes į materialios gamtos įsčias. O jos išeina iš ten įvairių rūšių ir formų – priklausomai nuo to, kokie buvo ankstesni jų norai ir poelgiai. Nors ir pagimdytos Aukščiausiojo Viešpaties žvilgsniu, gyvosios esybės gauna įvairius kūnus pagal jų ankstesnius darbus ir norus. Taigi Viešpats tiesiogiai nėra susijęs su materialia kūrinija. Pakanka Jam nužvelgti materialią gamtą, kad ji būtų sužadinta, ir viskas tuoj pat imtų kurtis. Aukščiausiasis Viešpats, be abejo, yra aktyvus, nes Jis nužvelgia materialią gamtą, tačiau tiesiogiai su materialaus pasaulio apraiška neturi nieko bendra. Toks pavyzdys pateikiamas smṛti: kai priešais žmogų yra kvapni gėlė, jo uoslę pasiekia aromatas, nors šiaip uoslė ir gėlė nėra susiję. Tokio pobūdžio ryšys yra tarp materialaus pasaulio ir Aukščiausiojo Dievo Asmens: Jis neturi nieko bendra su materialiu pasauliu, tačiau Savo žvilgsniu kuria ir valdo jį. Apibendrinant reikia pasakyti, kad materiali gamta nepajėgi ką nors veikti be Aukščiausiojo Dievo Asmens priežiūros. Vis dėlto Aukščiausioji Asmenybė lieka nuošalyje bet kokios materialios veiklos.

KOMENTARAS: Ankstesni šio skyriaus posmų komentarai rodo, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo nėra paprastas žmogus, nors ir panašus į žmogų. Dievo Asmuo, kuriantis, palaikantis ir naikinantis visą materialų kosmosą, negali būti žmogus. Vis dėlto yra daug kvailių, kurie laiko Kṛṣṇą tiesiog galingu žmogumi. Iš tiesų Jis yra pirmapradis Aukščiausiasis Asmuo, ką liudija „Brahma-saṁhitā“ (īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ); Jis – Aukščiausiasis Viešpats.

Yra daug valdovų – īśvarų, ir vienas pranašesnis už kitą. Įprasta, kad kasdieninius materialius pasaulio reikalus tvarko pareigūnas arba valdytojas, aukštesnę padėtį užima sekretorius, kuris pavaldus ministrui, o pastarasis – prezidentui. Kiekvienas jų vadovauja, bet vieną kontroliuoja kitas. „Brahma-saṁhitoje“ sakoma, kad aukščiausias valdovas – tai Kṛṣṇa. Be abejo, tiek materialus, tiek dvasinis pasaulis turi daug valdovų, tačiau Kṛṣṇa yra aukščiausias (īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ), o Jo kūnas yra sac-cid-ānanda, nematerialus.

Materialūs kūnai negali atlikti tokių stebuklingų veiksmų, kuriuos aprašo ankstesnieji posmai. Kṛṣṇos kūnas amžinas, palaimingas ir kupinas žinojimo. Kvailiai šaiposi ir laiko Jį žmogumi, nors Jis nėra paprastas žmogus. Čia Kṛṣṇos kūnas vadinamas mānuṣīm, kadangi Jis elgiasi kaip žmogus, Arjunos draugas ir politinis veikėjas, dalyvaujantis Kurukṣetros mūšyje. Daugeliu atveju Jis elgiasi kaip paprastas žmogus, tačiau iš tikrųjų Jo kūnas yra sac-cid-ānanda-vigraha – amžina palaima ir absoliutus žinojimas. Tai liudija citatos iš Vedų. Sac-cid-ānanda-rūpāya kṛṣṇāya: „Pagarbiai lenkiuosi Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai – amžino palaimingo žinojimo pavidalui.“ („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.1) Vedose sutinkame ir kitokius aprašymus. Tam ekaṁ govindam: „Tu esi Govinda – juslių ir karvių džiaugsmas.“ Sac-cid-ānanda-vigraham: „O tavo pavidalas yra transcendentalus, kupinas žinojimo, palaimos ir amžinybės.“ („Gopāla- tāpanī Upaniṣada“ 1.35)

Nors Viešpaties Kṛsṇos kūnas yra transcendentinis, kupinas palaimos ir žinojimo, begalės vadinamųjų „Bhagavad-gītos“ žinovų ir komentatorių tyčiojasi iš Kṛṣṇos, vadindami Jį paprastu žmogumi. Žinoma, jie gal ir gimė su nepaprastais sugebėjimais, kuriuos lėmė geri ankstesnių gyvenimų darbai, tačiau tokią Śrī Kṛṣṇos sampratą sąlygoja menkas žinių kraitis. Todėl jie vadinasi mūdhos, nes tik kvailiai gali laikyti Kṛṣṇą paprastu žmogumi. Kvailiai laiko Kṛṣṇą paprastu žmogumi, nes nieko nežino apie slėpiningą Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo įvairių energijų veiklą. Jie nesuvokia, kad Kṛṣṇos kūnas yra visiško žinojimo ir palaimos simbolis, kad Jis – savininkas visko, kas egzistuoja, ir gali kiekvieną išvaduoti. Nežinodami, kad Kṛṣṇa turi tiek daug transcendentinių savybių, jie pašiepia Jį.

Be to, jie neišmano, kad Aukščiausiojo Dievo Asmens pasirodymas materialiame pasaulyje yra Jo vidinės energijos apraiška. Jis – materialios energijos šeimininkas. Kaip jau ne kartą aiškinta (mama māyā duratyayā), Viešpats sako, kad materiali energija, nors ir labai galinga, yra Jam pavaldi, o atsiduodantis Jam ištrūksta iš jos įtakos. Tad ar gali Aukščiausiasis Viešpats, kuriantis, palaikantis, naikinantis visą materialų kosmosą, turėti tokį pat materialų kūną, kaip mes, jei net Kṛṣṇai atsidavusi siela gali ištrūkti iš materialios gamtos įtakos? Taigi tokie samprotavimai apie Kṛṣṇą yra absoliuti kvailystė. Tačiau kvailiai nepajėgia suvokti, kad Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, pasirodantis paprasto žmogaus išvaizda, gali būti visų atomų ir gigantiškos visatos pavidalo apraiškos valdovas. Ir didžiausia, ir mažiausia – už jų supratimo ribų, todėl jie negali įsivaizduoti, kaip Viešpats, turintis žmogaus išvaizdą, tuo pat metu gali valdyti ir begalybę, ir baigtybę. Nors Jis valdo ir begalybę, ir baigtybę, iš tikrųjų Jis yra nuošaly nuo šios apraiškos. Dėl Viešpaties yogam aiśvaram, Jo nesuvokiamos transcendentinės energijos, Vedose aiškiai pasakyta, kad Jis vienu metu gali valdyti ir begalybę, ir baigtybę, likdamas jų nuošaly. Nors kvailiai neįsivaizduoja, kaip Kṛṣṇa, būdamas panašus į žmogų, tai daro, tyri bhaktai šį teiginį laiko tiesa, nes žino, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, todėl jie visiškai atsiduoda Jam ir atsideda Kṛṣṇos sąmonei, pasiaukojimo tarnystei Viešpačiui.

Dėl Viešpaties pasirodymo žmogaus pavidalu impersonalistų ir personalistų nuomonės daugeliu atvejų susikerta. Tačiau į pagalbą pasitelkę „Bhagavad-gītą“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ – autoritetingus tekstus, skirtus Kṛṣṇos mokslui suprasti, įsitikinsime, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Į žemę nužengęs kaip paprastas žmogus, Jis nėra toks. „Śrīmad- Bhāgavatam“ pirmosios giesmės pirmame skyriuje išminčiai, vadovaujami Śaunakos, klausdami apie Kṛṣṇos žygius, sako:

„Viešpats Śrī Kṛṣṇa, Aukščiausias Dievo Asmuo, kaip ir Balarāma, vaizdavo žmogų ir pasislėpęs po žmogaus kauke atliko daug antžmogiškų žygių.“ (SB 1.1.20). Viešpaties pasirodymas žmogaus pavidalu supainioja kvailius. Joks žmogus negalėtų atlikti tų nuostabių žygių, kuriuos Kṛṣṇa atliko Žemėje. Savo tėvams, Vasudevai ir Devakī, Kṛṣṇa apsireiškė keturrankiu pavidalu, tačiau tėvų prašomas jis pasivertė paprastu vaiku. Bhāgavatam (10.3.46) sakoma: babhūva prākṛtaḥ śiśuḥ – Jis virto tikrų tikriausiu vaiku, paprastu žmogumi. Ta frazė pažymi, kad Viešpaties atsimainymas į žmogų yra viena iš transcendentinių Jo kūno ypatybių. Vienuoliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje sakoma, jog Arjuna meldė Kṛṣṇos, kad Jis pasirodytų savo keturrankiu pavidalu (tenaiva rūpeṇa catur-bhujena). Apsireiškęs tokiu pavidalu, Kṛṣna, Arjunos prašomas, vėliau vėl įgavo pirminį žmogišką pavidalą (mānuṣaṁ rūpam). Paprastam žmogui nebūdingos tokios Aukščiausiojo Viešpaties savybės.

Kai kas iš pašiepiančių Kṛṣṇą ir tų, kurie yra užsikrėtę māyāvādos filosofija, cituoja „Śrīmad-Bhāgavatam“ (3.29.21) posmą, kuriuo siekia įrodyti, kad Kṛṣṇa tėra paprastas žmogus. Ahaṁ sarveṣu bhūteṣu bhūtātmāvasthitaḥ sadā: „Aukščiausiasis yra kiekvienoje gyvojoje esybėje.“ Užuot vadovavęsi neautorizuotų komentatorių, kurie tyčiojasi iš Kṛṣṇos, interpretacija, verčiau pasidomėkime, kaip šį posmą aiškina vaiṣṇavų ācāryos: Jīva Gosvāmis ar Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura. Komentuodamas cituotą posmą Jīva Gosvāmis sako, kad Kṛṣṇa Savo pilnutine Paramātmos ekspansija glūdi judančiose ir nejudančiose esybėse Supersielos pavidalu. Todėl kiekvienas neofitas bhaktas, kuris visą savo dėmesį sutelkia tik į arcā-mūrti (Aukščiausiojo Viešpaties pavidalą šventykloje) ir nejaučia pagarbos kitoms gyvosioms esybėms, bergždžiai Jį garbina. Viešpaties bhaktai yra trijų lygių, neofitas – žemiausio. Jis daugiau dėmesio skiria Dievybei šventykloje, o ne kitiems bhaktams, todėl Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura perspėja, kad tokia mąstysena taisytina. Kadangi Kṛṣṇa, kaip Paramātmā, yra kiekvieno širdyje, bhaktas privalo žvelgti į kiekvieną kaip į Aukščiausiojo Viešpaties įsikūnijimą arba šventyklą. Jei žmogus gerbia Viešpaties šventyklą, jis turi tinkamai pagerbti ir kiekvieną be išimties kūną, kuriame glūdi Paramātma. Todėl visiems reikia rodyti deramą pagarbą ir nieko neignoruoti.

Daugelis impersonalistų pašaipiai žiūri į Dievo garbinimą šventykloje. Jie sako: girdi, kam apsiriboti garbinimu šventykloje, jei Dievas yra visur? Bet jeigu Dievas yra visur, nejau šventykloje ar Dievybėje Jo nėra? Kova tarp personalistų ir impersonalistų gali tęstis amžiais, tačiau tobulas Kṛṣṇos sąmonės bhaktas žino, kad Kṛṣṇa persmelkia viską, nes Jis – Aukščiausioji Asmenybė. Tai patvirtinama „Brahma-saṁhitoje“. Nors Jo Paties buveinė – Goloka Vṛndāvana, kur Jis amžinai viešpatauja, Savo energijos apraiškomis ir Savo pilnutine ekspansija Jis esti visur – kiekviename materialios ir dvasinės kūrinijos kampelyje.

KOMENTARAS: Yra daug bhaktų, kurie mano turį Kṛṣṇos sąmonę ir tarnaują su pasiaukojimu, tačiau širdyje jie nepripažįsta Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, kaip Absoliučios Tiesos. Jie niekada neparagaus pasiaukojimo tarnystės vaisiaus – negrįš pas Dievą. Nesėkmę patirs ir tie, kurie pasineria į doringą karminę veiklą ir viliasi pagaliau išsivaduoti iš materialios vergijos, nes jie menkina Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Kṛṣṇą. Kitaip sakant, asmenys, išjuokiantys Kṛṣṇą, suprantama, yra demonai ir ateistai. Septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuje sakoma, kad tokie demoniškos prigimties nenaudėliai niekada neatsiduoda Kṛṣṇai. Spekuliatyvūs samprotavimai apie Absoliučią Tiesą veda juos prie klaidingos išvados, kad gyvoji esybė ir Kṛṣṇa yra viena ir tas pat. Jie klaidingai mano, kad kiekvieno žmogaus kūnas yra apvalkalas, sukurtas materialios gamtos, ir anot jų, pakanka išsivaduoti iš materialaus kūno, kad neliktų skirtumo tarp Dievo ir savojo „aš“. Tokios klaidinga nuomone grindžiamos pastangos susilieti su Kṛṣṇa yra pasmerktos nesėkmei. Gilinti dvasines žinias laikantis tokių ateistinių ir demoniškų pažiūrų – beprasmis darbas. Apie tai ir kalba posmas. Vedų raštų – „Vedānta-sūtros“, Upaniṣadų etc. – studijos tokiems demoniškiems žmonėms visada nueina perniek.

Todėl laikyti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, paprastu žmogumi yra didelis nusižengimas. Darantys tokią šventvagystę tikrai yra paklydę, nes nepajėgia suprasti amžino Kṛṣnos pavidalo. „Bṛhad-viṣṇu-smṛti“ skelbia:

„Kas Kṛṣṇos kūną laiko materialiu, turi būti nušalintas nuo ritualų atlikimo ir śruti bei smṛti aprašytos veiklos, o jei atsitiktinai išvystum jo veidą, tuoj pat reikia išsimaudyti Gangos vandenyse, kad nusiplautum susiteršimą. Žmonės šaiposi iš Kṛṣṇos – Aukščiausiojo Dievo Asmens, nes Jam pavydi. Jiems tikrai lemta kaskart gimti tarp ateistinių ir demoniškų gyvybės rūšių atstovų. Per amžius jų žinojimas bus užgožtas iliuzijos, ir palengva jie nusileis į tamsiausią kūrinijos sritį.“

KOMENTARAS: Posmas aiškiai apibūdina mahātmą. Pirmasis mahātmos požymis tas, kad jis jau priklauso dieviškai gamtai ir nėra pavaldus materialiai. Kaip tai įmanoma? Septintas skyrius aiškina: kas atsiduoda Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Śrī Kṛṣṇai, tas išsyk ištrūksta iš materialios gamtos valdžios. Tokia išsivadavimo sąlyga. Kad išsivaduotum iš materialios gamtos, pakanka visa siela atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Tai pirmasis reikalavimas. Vos tik ištrūkusi iš materialios gamtos valdžios, gyvoji esybė (ribinė energija) pakliūna į dvasinės gamtos rankas, jos vadovavimą. Ją veda daivī prakṛti – dieviškoji gamta. Taigi atsidavus Aukščiausiajam Dievo Asmeniui iškylama iki didžios sielos, mahātmos, lygio.

Mahātmos dėmesys nukreiptas tiktai į Kṛṣną, nes jis labai gerai žino, jog Kṛṣṇa yra pirminis Dievo Asmuo, visų priežasčių priežastis. Tuo nereikia abejoti. Mahātma, didžia siela, tampama bendraujant su kitais mahātmomis, tyrais bhaktais. Tyrų bhaktų nedomina net ir kiti Kṛṣṇos aspektai, pvz.: keturrankis Mahā-Viṣṇu. Juos žavi tik dvirankis Kṛṣṇos pavidalas. Kiti Kṛṣṇos aspektai jų netraukia, taip pat jų nedomina joks pusdievis ar žmogus. Tyri bhaktai medituoja tik Kṛṣṇą, mintimis pasinėrę į Kṛṣṇą tarnauja Jam, ir niekas negali jų atitraukti nuo tarnystės.

KOMENTARAS: Paprasto žmogaus nepadarysi mahātma, nors ir paženklintum jį tokiu antspaudu. Čia išvardintos mahātmos savybės: jis visada šlovina Dievo Asmenį, Aukščiausiąjį Viešpatį Kṛṣṇą, ir neturi kito užsiėmimo. Jis visada šlovina Viešpatį, nes nėra impersonalistas. Šlovinant Aukščiausiąjį Viešpatį reikia aukštinti Jo šventąjį vardą, amžiną pavidalą, transcendentines savybes ir Jo nepaprastas pramogas. Visa tai reikia šlovinti; vadinasi, tai darantis mahātma yra prisirišęs prie Aukščiausiojo Dievo Asmens.

Kas turi polinkį beasmeniam Aukščiausiojo Viešpaties aspektui, brahmajyoti, tas „Bhagavad-gītoje“ nėra vadinamas mahātma. Kitame posme jis apibūdintas visai kitaip. „Śrīmad-Bhāgavatam“ sakoma, kad mahātmā nuolatos atlieka įvairius pasiaukojimo veiksmus, klausosi apie Viṣṇu ir šlovina Jį, o ne pusdievius ar žmones. Śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ ir smaraṇam, atminti Jį – štai kas yra pasiaukojimas. Toks mahātmā tvirtai pasiryžęs užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju Viešpačiu viena iš penkių transcendentinių rasų. Norėdamas pasiekti šį tikslą jis savo protą, kūną, kalbą, visą savo esybę paskiria Aukščiausiojo Viešpaties Śrī Kṛṣṇos tarnystei. Tai vadinasi visiška Kṛṣṇos sąmonė.

Tam tikri pasiaukojimo tarnystės veiksmai vadinami nurodytais, pavyzdžiui, badavimas nustatytom dienom: vienuoliktą dieną po mėnulio pilnaties ir jaunaties (ekādaśis) ir Viešpaties atėjimo dieną. Didieji ācāryos šių taisyklių siūlo laikytis tiems, kurie iš tikro siekia gauti galimybę bendrauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu transcendentiniame pasaulyje. Mahātmos, didžiosios sielos, griežtai laikosi šių taisyklių, todėl jos tikrai pasieks trokštamą rezultatą.

Šio skyriaus antrasis posmas byloja, kad pasiaukojimo tarnystė yra ne tik lengva, bet ir atliekama pakilia nuotaika. Rūsčios askezės anaiptol nėra būtinos. Galima atlikti pasiaukojimo tarnystę, vadovaujant prityrusiam dvasiniam mokytojui, ir būti šeimos žmogumi, sannyāsiu arba brahmacāriu. Nepaisant, kur gyveni ir kokią padėtį užimi – visur ir visada galima su pasiaukojimu tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir tapti mahātma – didžia siela.

KOMENTARAS: Šis posmas apibendrina ankstesniuosius. Viešpats sako Arjunai, kad tie, kurių Kṛṣṇos sąmonė tyra, ir kuriems be Kṛṣṇos niekas daugiau nebeegzistuoja, vadinami mahātmomis. Tačiau yra žmonių, kurie dar nepasiekė mahātmų lygio, bet irgi garbina Kṛṣṇą įvairiais būdais. Apie kai kuriuos iš jų jau kalbėta. Tai kenčiantys, turintys finansinių sunkumų, smalsieji ir išminties ieškotojai. Tačiau yra užimančių dar žemesnę padėtį. Jie skirstomi į trys grupes: (1) garbinantys save kaip vieną su Aukščiausiuoju Viešpačiu; (2) garbinantys pačių išgalvotą Aukščiausiojo Viešpaties pavidalą; (3) pripažįstantys ir garbinantys viśva-rūpą – Aukščiausiojo Dievo Asmens visatos pavidalą. Iš jų žemiausi yra tie, kurie garbina save, kaip Aukščiausiąjį Viešpatį, ir laiko save monistais. Jų yra daugiausia. Tokie žmonės mano, kad jie – Aukščiausiasis Viešpats ir taip manydami garbina save. Tai irgi vienas iš Dievo garbinimo būdų, nes monistai suvokia, kad jie yra dvasinės sielos, o ne materialūs kūnai. Gerai, kad vyrauja bent tokia mintis. Būtent taip dažniausiai Aukščiausiąjį Viešpatį garbina impersonalistai. Antrai grupei priklauso pusdievių garbintojai, kurie įsivaizduoja, kad kiekviena forma yra Aukščiausiojo Viešpaties forma. Trečiai grupei priklauso tie, kurių mintys neišsiveržia už materialios visatos ribų. Visatą jie laiko aukščiausiu organizmu, esybe, ir ją garbina. Bet ir visata yra viena Viešpaties formų.

KOMENTARAS: Vediškasis aukų atnašavimas, žinomas jyotiṣtomos vardu, yra Kṛṣṇa; Kṛṣṇa yra ir mahā-yajña, apie kurią kalba smṛti. Duoklė Pitṛlokai, ar aukų atnašavimas Pitṛlokos gyventojams patenkinti – savotiški vaistai, turintys lydyto sviesto išvaizdą – tai irgi Kṛṣṇa. Tuo metu giedamos mantros – vėlgi Kṛṣṇa, ir daugelis iš pieno produktų pagamintų atnašaujamų aukų yra Kṛṣṇa. Ugnis yra Kṛṣṇa, nes ji – vienas iš penkių materialiųjų pradmenų, todėl sakoma, kad ji – atsietoji Kṛṣṇos energija. Visi vediškieji aukų atnašavimai, kuriuos rekomenduoja Vedų karma-kāṇdos skyrius, kartu paėmus, taip pat yra Kṛṣṇa. Kitaip sakant, tie, kurie pasiaukojamai tarnauja Kṛṣṇai, tikrai atliko visus Vedų nurodytus aukų atnašavimus.

KOMENTARAS: Visas judančias ir nejudančias kosmoso apraiškas gimdo įvairialypė Kṛṣṇos energijų veikla. Gyvendami materialiame pasaulyje, užmezgame ryšius su gyvosiomis esybėmis, kurios yra ne kas kita, kaip Kṛṣṇos ribinė energija. Prakṛti kūrybos dėka kai kurios iš jų tampa mūsų tėvu, motina, seneliu, kūrėju etc., tačiau iš tikrųjų jos yra neatskiriamos Kṛṣṇos dalelės. Todėl tos gyvosios esybės, kurios tariamai yra mūsų tėvas, motina etc., yra niekas kitas, kaip Kṛṣṇa. Posmo žodis dhātā reiškia „kūrėjas“. Ne tik mūsų tėvas ir motina, bet ir tėvai, senelis ir senelė etc. – neatskiriamos Kṛṣṇos dalelės – irgi yra Kṛṣṇa. Iš tikrųjų kiekviena gyvoji esybė, būdama neatskiriama Kṛṣṇos dalelė, yra Kṛṣṇa. Taigi Kṛṣṇa – vienintelis visų Vedų tikslas. Visa tai, ką norime sužinoti iš Vedų, yra ne kas kita, kaip žingsnis Kṛṣṇos pažinimo link. Tai, kas mums padeda apsivalyti ir suvokti savo prigimtinį būvį, yra tikrų tikriausias Kṛṣṇa. Smalsi gyvoji esybė, norinti suprasti visus Vedų principus, irgi yra neatskiriama Kṛṣṇos dalelė, ir todėl ji – taip pat Kṛṣṇa. Vedų mantrose dažnai sutinkamas žodis oṁ. Jis vadinasi praṇava – transcendentiniai garso virpesiai; jis irgi yra Kṛṣṇa. Kadangi praṇava, arba oṁkāra, labai dažnai kartojasi visų keturių Vedų – Sāma, Yajur, Ṛg ir Atharva – himnuose, tai suprantama, kad jos yra Kṛṣṇa.

KOMENTARAS: Gati – tai tikslas, kurį norime pasiekti. Nors žmonės to nežino, aukščiausias tikslas yra Kṛṣṇa. Nepažįstantis Kṛṣṇos yra paklydęs, o jo vadinamasis žengimas į priekį yra arba vienpusiškas, arba įsivaizduojamas. Daug kas kelia sau tikslą pasiekti pusdievius. Griežtai laikydamiesi atitinkamų reikalavimų, norintieji pasiekia įvairias planetas. Tai Candraloka, Sūryaloka, Indraloka, Maharloka etc. Tačiau visas šias lokas, arba planetas, sukūrė Kṛṣṇa – todėl jos vienu metu yra ir Kṛṣṇa, ir ne Kṛṣṇa. Jos, kaip Kṛṣṇos energijos apraiška, yra Kṛṣṇa, bet iš tikrųjų tai – tik laiptelis Kṛṣṇos suvokimo link. Kreiptis į Kṛṣṇos energijas, reiškia kreiptis į Kṛṣṇą netiesiogiai. Pas Kṛṣṇą reikia eiti tiesiogiai – taip sutaupysime laiko ir jėgų. Pavyzdžiui, kam laiptais, žingsnis po žingsnio lipti į pastato viršų, jei ten galima pasikelti liftu? Be Kṛṣṇos globos niekas negali egzistuoti, nes Jo energija viską palaiko. Kṛṣṇa yra aukščiausias valdovas, nes viskas priklauso Jam ir viskas egzistuoja Jo energijos pagrindu. Kadangi Kṛsṇa glūdi kiekvieno širdyje, Jis – aukščiausias liudininkas. Namai, šalys, planetos, kuriose gyvename, taip pat yra Kṛṣṇa. Kṛṣṇa yra aukščiausias prieglobstis, todėl ieškant užtarimo ar norint nugalėti vargus, reikia siekti Kṛṣṇos prieglobsčio. Jeigu ieškome užtarimo, turime žinoti, kad apsaugoti mus gali gyva jėga. Kṛṣṇa – aukščiausia gyvoji esybė. Kṛṣṇa yra mūsų kilmės pradžia, aukščiausias tėvas, todėl nėra geresnio draugo už Kṛṣṇą, ir niekas labiau už Jį negali mums linkėti gera. Kṛṣṇa – pirminis kūrinijos šaltinis, o po sunaikinimo – galutinė atilsio vieta. Vadinasi, Kṛṣṇa yra amžina visų priežasčių priežastis.

KOMENTARAS: Kṛṣṇa įvairių Savo energijų dėka, tarpininkaujant elektrai ir saulei, skleidžia šilumą bei šviesą. Vasaros metu Jis sulaiko danguje lietų, o liūčių sezono metu siunčia nesiliaujančias liūtis. Energija, palaikanti ir prailginanti mūsų gyvenimą, yra Kṛṣṇa, o gyvenimo pabaigoje mus pasitinkanti mirtis – irgi Kṛṣṇa. Ištyrę visas šias skirtingas Kṛṣṇos energijas, įsitikinsime, kad Kṛṣṇa nedaro skirtumo tarp dvasios ir materijos, arba, kitaip sakant, Jis – ir materija, ir dvasia. Todėl, pasiekęs aukštą Kṛṣṇos sąmonės lygį, žmogus jau nebemato šių skirtumų. Visuose daiktuose jis regi tiktai Kṛṣṇą.

Kadangi Kṛṣṇa – ir materija, ir dvasia, tai visas materialias apraiškas apimantis milžiniškas visatos pavidalas irgi yra Kṛṣṇa. Jo, fleita grojančio dvirankio Śyāmasundaros, pramogos Vṛndāvanoje – tai Aukščiausiojo Dievo Asmens žaidimai.

KOMENTARAS: Žodis trai-vidyaḥ nurodo tris Vedas – Sāma, Yajur ir Ṛg. Brahmanas, išstudijavęs šias tris Vedas, vadinamas tri-vedžiu. Tų Vedų žinojimui ištikimas žmogus yra visuomenės gerbiamas. Deja, dar daug didžių Vedų žinovų nesupranta, koks galutinis Vedų studijų tikslas. Todėl Kṛṣṇa čia skelbia, kad Jis yra galutinis tri-vedžių tikslas. Tikri tri-vedžiai randa prieglobstį prie Kṛṣṇos lotosinių pėdų ir, siekdami patenkinti Viešpatį, su tyru pasiaukojimu Jam tarnauja. Pasiaukojimo tarnystė prasideda Hare Kṛṣṇa mantros kartojimu ir pastangomis suvokti Kṛṣṇą tokį, koks Jis yra. Deja, mokiniai, paviršutiniškai studijuojantys Vedas, labiau susidomi aukomis įvairiems pusdieviams, pvz., Indrai ir Candrai. Šios pastangos pusdievių garbintojus apvalo nuo juos teršiančio žemesniųjų gamtos savybių poveikio, ir jie pakyla į aukštesniąsias planetų sistemas arba į dangaus planetas, pavyzdžiui, Maharloką, Janoloką, Tapoloką etc. Patekus į aukštesnes planetų sistemas, jusles galima patenkinti šimtus tūkstančių kartų geriau, negu Žemėje.

KOMENTARAS: Pasikėlusieji į aukštesniąsias planetų sistemas ilgiau gyvena ir turi geresnes galimybes tenkinti jusles, tačiau amžinai likti ten negali. Kai doringos veiklos užtarnauti vaisiai pasibaigia, jie vėl siunčiami į šią žemę. Tam, kuris nepasiekia žinojimo tobulumo, kaip tai nurodo „Vedānta-sūtra“ (janmādy asya yataḥ), arba, kitaip sakant, nesuprantančiam, jog Kṛṣṇa yra visų priežasčių priežastis, nepavyksta pasiekti aukščiausio gyvenimo tikslo: jis kaskart iš naujo kyla į aukštesnes planetas ir po to leidžiasi žemyn, tarsi suktųsi apžvalgos rate – tai jis viršuje, tai vėl apačioje. Užuot pasikėlęs į dvasinį pasaulį, iš kurio nebėra pavojaus grįžti, jis paprasčiausiai sukasi gimimo ir mirties rate, papuldamas tai į aukštesnes, tai į žemesnes planetų sistemas – tokia posmo prasmė. Todėl geriau sugrįžti į dvasinį pasaulį, gyventi ten amžiną, kupiną palaimos bei žinojimo gyvenimą ir niekuomet nebegrįžti į perpildytą kančių materialų pasaulį.

KOMENTARAS: Kas neišgyvena nė minutės be Kṛṣṇos sąmonės, tas galvoja apie Kṛṣṇą dvidešimt keturias valandas per parą – pasiaukojamai Jam tarnauja: klausosi, šlovina, atmena, meldžiasi, garbina, tarnauja Viešpaties lotosinėms pėdoms, atlieka kitokią tarnystę, draugauja su Viešpačiu, visiškai Jam atsiduoda. Tokia visapusiškai palanki ir dvasinių galių kupina veikla padeda bhaktui pasiekti tobulumą savęs pažinimo srityje, ir tada jis tenori vieno – užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Nėra abejonės, kad toks bhaktas lengvai priartėja prie Viešpaties. Tai vadinasi yoga. Viešpaties malone toks bhaktas negrįžta į materialaus gyvenimo būvį. Kṣema nurodo maloningą Viešpaties globą. Viešpats padeda bhaktui pasiekti Kṛṣṇos sąmonę per yogą, ir kai bhaktas visiškai įsisąmonina Kṛṣṇą, Viešpats jį saugo, kad jis nenupultų į perpildytą kančių sąlygotą gyvenimą.

KOMENTARAS: Kṛṣṇa sako: „Pusdievius garbinantys žmonės nėra itin išmintingi, nors netiesiogiai jie garbina Mane.“ Pavyzdžiui, kai žmogus lieja vandenį ant medžio lapų, bet nelaisto šaknų, tai jis daro per savo neišmanymą ar nesilaikydamas nurodymų. Taip ir norint palaikyti gyvybę visose kūno dalyse, maistu reikia aprūpinti skrandį. Pusdieviai, taip sakant, yra Aukščiausiojo Viešpaties vyriausybės valdininkai ir viršininkai. Reikia laikytis įstatymų, kuriuos išleidžia vyriausybė, o ne valdininkai bei viršininkai. Lygiai taip kiekvienas turi garbinti tik Aukščiausiąjį Viešpatį. Toks garbinimas savaime patenkins įvairius Viešpaties valdininkus ir viršininkus. Valdininkai ir viršininkai yra vyriausybės atstovai, todėl duoti jiems kyšius – antiįstatymiška. Šiame posme tai vadinama avidhi-pūrvakam. Kitaip sakant, Kṛṣṇa nepritaria tam, kad būtų garbinami pusdieviai – tai visai nereikalinga.

KOMENTARAS: Posmas sako, kad yra daug yajños rūšių, kurias rekomenduoja Vedų raštai, bet iš tikro visos jos skirtos patenkinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Yajña – tai Viṣṇu. Antrajame „Bhagavad-gītos“ skyriuje aiškinama, jog kiekvienas privalo dirbti, kad patenkintų Yajñą, arba Viṣṇu. Tobula žmonių civilizacijos forma, kuri vadinasi varṇāśrama-dharma, būtent ir skirta patenkinti Viṣṇu. Todėl posme Kṛṣṇa sako: „Aš mėgaujuosi visomis aukomis, nes esu visa ko aukščiausias šeimininkas.“ Tačiau šios tiesos neišmanantys menkos nuovokos žmonės dėl laikinos naudos garbina pusdievius. Todėl jie puola į materialią būtį ir nepasiekia išsvajoto gyvenimo tikslo. Tačiau jei kas ir turi kokį materialų norą, jo išsipildymo geriau melsti Aukščiausiąjį Viešpatį (nors tai ne tyras pasiaukojimas) ir taip jis galės pasiekti trokštamą rezultatą.

KOMENTARAS: Įsigeidęs nukeliauti į Mėnulį, Saulę ar kokią kitą planetą gali pasiekti išsvajotą tikslą, laikydamasis tam tikslui skirtų Vedų principų, pavyzdžiui, atlikdamas veiksmus, vadinamus specialiu terminu darśa-paurṇamāsī. Jie plačiai aprašyti Vedų karminės veiklos skyriuje, rekomenduojančiame garbinti įvairių dangaus planetų pusdievius. Aukojant atitinkamas yajñas galima pasiekti Pitos planetas. Galima nukeliauti į daugelį šmėklų planetų ir tapti Yakṣa, Rakṣa ar Piśāca. Piśācos garbinimas vadinamas „juoduoju menu“ arba „juodąja magija“. Daugelis žmonių, praktikuojančių juodąjį meną, galvoja, kad tai dvasinė veikla, tačiau ta veikla – absoliučiai materiali. Tyras bhaktas, garbinantis vien Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, pasiekia Vaikuṇṭhos ir Kṛṣṇalokos planetas – tuo nereikia abejoti. Šis svarbus posmas leidžia suprasti, kad garbindamas pusdievius, žmogus pasiekia dangaus planetas, garbindamas Pitas – Pitos planetas, užsiimdamas juoduoju menu – šmėklų planetas. Tad kodėl gi tyras bhaktas negali pasiekti Kṛṣṇos ar Viṣṇu planetos? Deja, daugelis žmonių nežino apie šias didingas planetas, kuriose gyvena Kṛṣṇa ir Viṣṇu, o per savo nežinojimą – puola. Net impersonalistai puola iš brahmajyoti. Todėl Kṛṣṇos sąmonės judėjimas neša didžią žinią žmonių visuomenei – nurodo, kad tiesiog kartojant Hare Kṛṣṇa mantrą dar šį gyvenimą galima pasiekti tobulumą ir sugrįžti namo, atgal pas Dievą.

KOMENTARAS: Svarbiausia protingam žmogui – įsisąmoninti Kṛṣṇą ir su transcendentine meile tarnauti Viešpačiui, idant jis patektų į amžiną, palaimingą buveinę ir patirtų amžiną laimę. Tokį nuostabų tikslą pasiekti visiškai nesunku, o išbandyti save gali net ir didžiausias bėdžius, neturintis jokio pasiruošimo. Reikalinga tik viena savybė: būti tyru Viešpaties bhaktu. Nesvarbu, kas esi ir kur gyveni. Metodas labai paprastas: pakanka lapelį, vaisių ar truputį vandens nuoširdžiai su meile pasiūlyti Aukščiausiajam Viešpačiui, ir Viešpats mielai priims auką. Kṛṣṇos sąmonė paprasta ir universali, todėl kelias atviras visiems. Ar atsiras kvailys, kuris nenorėtų įsisąmoninti Kṛṣṇą šiuo paprastu metodu ir pasiekti aukščiausią tobulumą – amžinybę, palaimą ir žinojimą? Kṛṣṇa pageidauja tik meilės tarnystės ir nieko daugiau. Iš Savo tyro bhakto Kṛṣṇa priima net ir mažą gėlytę, o iš nebhakto jokios dovanos Jam nereikia. Jam nieko netrūksta, nes Jis – Pats Sau pakankamas, ir vis dėlto iš Savo bhakto Jis priima auką, į meilę atsakydamas tuo pačiu. Išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę – aukščiausias gyvenimo tobulumas. Norint pabrėžti, kad bhakti, pasiaukojimo tarnystė, yra vienintelė priemonė priartėti prie Kṛṣṇos, žodis bhakti posme pakartojamas du kartus. Jokios kitos aplinkybės, pavyzdžiui, jei žmogus taptų brahmanu ar eruditu, turtuoliu ar žymiu filosofu, nepaskatins Kṛṣṇą priimti aukos. Trūkstant pagrindinio elemento – bhakti, niekas nepalenks Kṛṣṇos, kad Jis priimtų auką. Bhakti niekad neturi išskaičiavimų. Tai amžinas procesas – tiesioginė tarnystė absoliučiai visumai.

Viešpats Kṛṣṇa, paskelbęs Save vieninteliu besimėgaujančiu subjektu, pirmapradžiu Viešpačiu ir visų aukų tikruoju objektu, šiame posme nurodo, kokių aukų Jis laukia. Jei žmogus nori pasiaukojamai tarnauti Aukščiausiajam, kad apsivalytų ir pasiektų gyvenimo tikslą – transcendentinę meilės tarnystę Dievui, jis turi sužinoti, ko Viešpats iš jo nori. Kas myli Kṛṣṇą, duos Jam tai, ko Jis panorės, ir vengs Jam siūlyti tai, ko Jis neprašo ir nepageidauja. Todėl mėsos, žuvies ir kiaušinių negalima aukoti Kṛṣṇai. Jei Jis norėtų tokios aukos, apie ją būtų pasakęs. Bet ne, Jis kuo aiškiausiai prašo duoti Jam lapelį, vaisių, gėlių ir vandens, ir apie tokią auką sako: „Aš priimsiu ją“. Todėl mums turėtų būti aišku, jog mėsos, žuvies ir kiaušinių Jis nepriims. Daržovės, grūdai, vaisiai, pienas ir vanduo – žmogui tinkamas maistas, nurodytas Paties Viešpaties Kṛṣṇos. Jeigu norime maitintis kitokiu maistu, jo negalima aukoti Viešpačiui, nes Jis nepriims. Jei tokį maistą aukojame, vadinasi darome tai ne iš meilės ir pasiaukojimo.

Trečio skyriaus tryliktame posme Śrī Kṛṣṇa aiškina, kad tik aukos atnašos likučiai yra švarūs ir tinka valgyti tiems, kurie siekia padaryti pažangą gyvenime ir trokšta išsivaduoti iš materijos gniaužtų. Tame pačiame posme Jis sako, kad neaukojantys maisto minta vien nuodėme. Kitaip sakant, su kiekvienu nurytu kąsniu, jie vis labiau įsivelia į materialios gamtos raizgalynę. Gardžių ir paprastų valgių iš daržovių ruošimas, jų aukojimas Viešpaties Kṛṣṇos atvaizdui ar Dievybei nusilenkiant ir meldžiant Jį priimti kuklią auką – visa tai įgalina stabiliai tobulėti ir apvalyti kūną, skatina subtiliųjų smegenų audinių, gimdančių švarią mintį, formavimąsi. Tačiau svarbiausia – aukoti su meile. Kṛṣṇai netrūksta maisto, nes Jam priklauso viskas, kas egzistuoja, ir vis dėlto Jis priims auką iš to, kuris nori Jam suteikti džiaugsmo. Ruošiant, patiekiant ir aukojant maistą, svarbu viską daryti su meile Kṛṣṇai.

Filosofai impersonalistai, tvirtinantys, kad Absoliuti Tiesa yra bejausmė, nesuvokia šio „Bhagavad-gītos“ posmo. Jiems jis arba metafora, arba įrodymas, kad „Bhagavad-gītą“ išsakęs Kṛṣṇa – paprastas žemės žmogus. Tačiau iš tikro Aukščiausiasis Dievas, Kṛṣṇa, turi jusles, kurios, kaip teigiama, gali pakeisti viena kitą. Kitaip sakant, viena Jo juslė gali atlikti bet kurios kitos funkciją. Tai ir turima galvoje, kai kalbama, jog Kṛṣṇa yra absoliutas. Vargu ar galima būtų laikyti Jį visų turtų ir galybės savininku, jeigu Jis neturėtų juslių. Septintame skyriuje Kṛṣṇa aiškina, kad Jis, nužvelgęs materialią gamtą, apvaisina ją gyvosiomis esybėmis. O šiuo atveju Kṛṣṇa klausosi bhakto, su meilės sklidinais žodžiais aukojančio maistą, ir tai visiškai tas pats, ar Jis ragautų ar valgytų. Reikėtų štai ką pabrėžti: Jis – absoliutas, todėl kai jis klauso, tolygu, kad Jis ragauja ar valgo. Tiktai bhaktas, kuris pripažįsta Kṛṣṇą tokį, kaip Jis Pats Save apibūdina, nieko nuo savęs nepridėdamas, supranta, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa gali valgyti ir mėgautis valgiu.

KOMENTARAS: Kas veikia su Kṛṣṇos sąmone, paklusdamas vadovavimui iš aukščiau, vadinamas yukta. Specialus terminas tam pažymėti – yukta- vairagya. Plačiau šį terminą Rūpa Gosvāmis aiškina taip:

Rūpa Gosvāmis sako, kad gyvendami materialiame pasaulyje esame priversti veikti, negalime nutraukti veiklos. Jei veikiame, bet veiklos vaisius atiduodame Kṛṣṇai, tai tokia veikla vadinasi yukta-vairāgya. Kadangi tai tikras atsižadėjimas, veikėjo proto veidrodis apsivalo, ir tolygiai tobulėdamas dvasiškai jis galiausiai visiškai atsiduoda Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Taip jis išsivaduoja, ir čia nurodyta, kas tai per išsivadavimas – jis nesusivienija su brahmajyoti, bet įžengia į Aukščiausiojo Viešpaties planetą. Čia aiškiai pasakyta: mām upaiṣyasi – „jis ateina pas Mane“, sugrįžta namo, pas Dievą. Yra penkios išsivadavimo pakopos, ir čia ypač pabrėžiama, kad bhaktas, kuris nugyveno gyvenimą paklusdamas Aukščiausiojo Viešpaties valiai, pasiekia tokį lygį, kad palikęs kūną grįžta pas Dievą ir tiesiogiai bendrauja su Aukščiausiuoju Viešpačiu.

Kas visą gyvenimą nori pašvęsti Viešpačiui ir kam nieko daugiau nereikia, tas iš tikrųjų yra sannyāsis. Toks žmogus save visada suvokia kaip amžiną tarną, esantį Viešpaties aukščiausioje valioje. Todėl, kad ir ką jis darytų, daro tai Viešpaties labui. Bet kokią veiklą jis atlieka kaip tarnystę Viešpačiui. Jis neskiria daug dėmesio karminei veiklai ar Vedų nurodytoms pareigoms. Eiliniam žmogui privalu atlikti Vedose nurodytas pareigas. Nors kartais atrodo, kad tyras bhaktas, su atsidėjimu tarnaujantis Viešpačiui, veikia prieš Vedų nurodytas pareigas, iš tikrųjų taip nėra.

Todėl vaiṣṇavų autoritetai sako, kad net protingiausias žmogus negali suprasti tyro bhakto planų ir poelgių. Štai tie žodžiai: tāṅra vākya, kriyā, mudrā vijñeha nā bujhaya („Caitanya-caritāmṛta“, Madhya 23.39). Žmogus, kurio nuolatinis užsiėmimas yra tarnystė Viešpačiui, arba kuris visada galvoja ir kuria planus, kaip Jam patarnauti, turi būti laikomas jau dabar išsivadavusiu, o ateityje jam garantuotas grįžimas namo, atgal pas Dievą. Jis aukščiau materialistinės kritikos, kaip Kṛṣṇa visada aukščiau bet kokios kritikos.

KOMENTARAS: Čia gali kilti klausimas: jei Kṛṣṇa lygus visiems ir niekas nėra Jo išskirtinis draugas, kodėl Jis ypač rūpinasi bhaktais, kurie nuolatos transcendentiškai Jam tarnauja? Toks elgesys nėra diskriminacija, jis natūralus. Materialaus pasaulio žmogus gali būti labai dosnus, ir vis dėlto savo vaikais jis rūpinsis ypatingai. Viešpats skelbia, kad kiekviena gyvoji esybė (nepaisant jos formos) yra Jo vaikas, ir todėl kiekvieną jis dosniai aprūpina visom gyvenimo reikmėmis. Jis tarsi debesis, pilantis lietų kur pakliūva: ar tai būtų uola, žemė, ar vanduo. Tačiau Savo bhaktams Viešpats skiria ypatingą dėmesį. Apie tokius bhaktus kalba posmas: jie niekuomet neužmiršta Kṛṣṇos, ir todėl visuomet įsisąmoninę Kṛṣṇą transcendentaliai egzistuoja Jame. Pats posakis „Kṛṣṇos sąmonė“ perša mintį, kad įsisąmoninę Kṛṣṇą transcendentalistai egzistuoja Jame. Viešpats aiškiai sako: mayi te – „Jie Manyje“. Todėl natūralu, kad Viešpats irgi yra juose. Toks ryšys – abipusis. Tai paaiškina Viešpaties žodžius: ye yathā māṁ prapadyante tāṁs tathaiva bhajāmy aham – „Kiek žmogus Man atsidavęs, tiek Aš Juo ir rūpinuosi.“ Transcendentinis abipusis ryšys egzistuoja, nes ir Viešpats, ir bhaktas sąmoningi. Aukso žiede esantis deimantas atrodo labai gražus. Iš tokio derinio laimi ir auksas, ir deimantas. Tiek Viešpats, tiek gyvoji esybė visuomet skleidžia švytėjimą, o kai gyvoji esybė palinksta tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, ji sušvinta kaip auksas. Viešpats – tai deimantas, o deimantas su auksu labai dera. Gyvosios esybės savo gryname būvyje vadinasi bhaktais. Aukščiausiasis Viešpats tampa Savo bhaktų tarnu. Jeigu nėra abipusio ryšio tarp bhaktų ir Viešpaties, negalima kalbėti apie personalinę filosofiją. Impersonali filosofija nepripažįsta abipusio ryšio tarp Aukščiausiojo ir gyvosios esybės, o personalistinė filosofija jį pripažįsta.

Dažnai pateikiamas toks pavyzdys: Viešpats yra lyg troškimų medis, išpildantis visus norus. Bet šis posmas pateikia dar aiškesnį vaizdą. Jame teigiama, kad Viešpats yra šališkas bhaktams. Tai ypatingos Viešpaties malonės pasireiškimas. Nereikia manyti, kad Viešpaties atsakomojo jausmo atsiradimą lemia karmos dėsnis. Viešpaties ir bhaktų jausmų abipusiškumas būdingas transcendentinei aplinkai, kurioje jie veikia. Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui – ne materialaus pasaulio veikla, ji yra dalis dvasinio pasaulio, kur viešpatauja amžinybė, palaima ir žinojimas.

KOMENTARAS: Žodžiui su-durācāraḥ, kuris vartojamas posme, tenka didelė reikšmė, todėl turime teisingai jį suprasti. Kol gyvoji esybė yra sąlygota, ji atlieka dvejopus veiksmus: vieni jos veiksmai sąlygoti, kiti – atitinkantys jos prigimtinį būvį. O dėl rūpinimosi kūnu ir visuomenės bei valstybės įstatymų laikymosi, tai, suprantama, net ir bhaktai turi pareigų, kurias lemia sąlygotas gyvenimas, ir tos pareigos vadinasi sąlygota veikla. Tuo tarpu veikla, kai gyvoji esybė visiškai suvokia savo dvasišką prigimtį ir praktikuoja Kṛṣṇos sąmonę, atlieka Viešpačiui skirtą pasiaukojimo tarnystę, yra transcendentinė. Tokia prigimtinį būvį atitinkanti veikla vadinama specialiu terminu – pasiaukojimo tarnystė. Sąlygotame būvyje pasiaukojimo tarnystė ir sąlygota veikla, susijusi su kūno reikmių patenkinimu, gali būti atliekamos lygiagrečiai, bet nutinka ir taip, kad jos kertasi. Bhaktas kiek įmanydamas elgiasi atidžiai ir stengiasi nedaryti to, kas pakenktų jo Kṛṣṇos sąmonei. Jis žino, kad jo veiksmai tobuli tiek, kiek sparčiai įsisavinama Kṛṣṇos sąmonė. Tačiau kartais galima pastebėti, kad Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus padaro tai, kas socialiai ar politiškai gali būti suprasta kaip kažkas smerktina. Toks laikinas suklupimas nepašalina galimybės tobulėti. Jeigu patyręs nuopuolį žmogus visa širdimi atsideda transcendentiškai tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, – teigiama „Śrīmad-Bhāgavatam“, – širdyje esantis Viešpats apvalo jį ir atleidžia bjaurų poelgį. Užsiteršimas materija yra toks stiprus, kad įvilioja į pinkles net su atsidėjimu Viešpačiui tarnaujantį yogą. Bet Kṛṣṇos sąmonė tokia galinga, kad jis netrukus pakyla iš atsitiktinio nuopuolio. Todėl pasiaukojimo tarnystę visada lydi sėkmė. Nevalia niekinti bhaktą, atsitiktinai išklydusį iš teisingo kelio, nes kitas posmas aiškina, kad bhaktui visa esybe pasinėrus į Kṛṣṇos sąmonę, nuopuoliai daugiau nepasikartos.

Taigi Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus, ryžtingai kartojančio Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Ḥare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, padėtis turi būti laikoma transcendentine, net jeigu jis netyčia ar dėl kokios nesėkmės patyrė nuopuolį. Ypač išraiškingi žodžiai sādhur eva – „jis yra šventas“. Jie perspėja nebhaktus nesišaipyti iš bhakto dėl jo atsitiktinio nuopuolio – net jei jis atsitiktinai puolė, jį reikia laikyti šventu. Dar išraiškingesnis žodis mantavyaḥ. Kas nevykdo šios nuostatos ir pašiepia bhaktą dėl atsitiktinio nuopuolio, nesilaiko Aukščiausiojo Viešpaties įsakymo. Vienintelė būtina bhaktui savybė – būti atkakliam ir atlikti vien tiktai pasiaukojimo tarnystę.

„Nṛsiṁha Pūraṇoje“ teigiama:

Jei su visišku pasiaukojimu Viešpačiui tarnaujantis žmogus bjauriai pasielgia, jo poelgius derėtų vertinti kaip dėmes mėnulyje, primenančias triušio siluetą. Tos dėmės netrukdo sklisti mėnesienai – tokia pacituoto posmo prasmė. Panašiai yra, kai bhaktas atsitiktinai išklysta iš šventųjų kelio – tai nedaro jo atstumtuoju.

Kita vertus, klaidinga būtų manyti, kad atlikdamas transcendentinę pasiaukojimo tarnystę bhaktas turi teisę bjauriai elgtis. Posmas kalba tik apie atsitiktinumą, kurį lemia labai stiprūs materialūs ryšiai. Stodamas į pasiaukojimo tarnystės kelią žmogus tarsi skelbia karą iliuzinei energijai. Kol dar nepakanka jėgų kautis su iliuzine energija, galimi atsitiktiniai nuopoliai. Tačiau kai jėgų užtenka, daugiau nebesuklumpama, kaip jau buvo anksčiau aiškinta. Nevalia, prisidengiant šiuo posmu, krėsti kvailystes ir laikyti save bhaktu. Jei pasiaukojimo tarnystė netaiso tavo būdo, vadinasi nesi pažengęs bhaktas.

KOMENTARAS: Šį posmą reikia suprasti teisingai. Septintajame skyriuje Viešpats sako, kad piktus darbus darantis žmogus negali tapti Viešpaties bhaktu. Neatsidavęs Viešpačiui žmogus neturi jokių gerų savybių. Tuomet neaišku, kaip bjauriai besielgiantis žmogus – ar jis darytų tai atsitiktinai, ar su tam tikrais kėslais, gali būti tyras bhaktas? Toks klausimas visiškai teisėtas. Septintas skyrius skelbia, kad nenaudėliai niekada neatsideda pasiaukojimo tarnystei, ir, kaip teigiama „Śrīmad-Bhāgavatam“, neturi gerų savybių. Paprastai bhaktas, atliekantis devynių rūšių pasiaukojimo tarnystę, apvalo širdį nuo visų materijos nešvarybių. Visa širdimi atsidavus Aukščiausiajam Dievo Asmeniui visos iš nuodėmių kylančios nešvarybės savaime nusiplauna, o nepaliaujamai mąstant apie Aukščiausiąjį Viešpatį jo prigimtis tampa skaisti. Pasak Vedų, iš aukštos padėties puolęs žmogus turi atlikti tam tikrus ritualus, kad apsivalytų. Tačiau šiuo atveju to daryti nereikia, nes bhakto širdis skaistėja savaime, kadangi jis nuolatos prisimena Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Todėl Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare reikia kartoti be perstojo. Tai apsaugos bhaktą nuo atsitiktinio nuopuolio. Materijos nešvarybės jo niekada nepalies.

KOMENTARAS: Aukščiausiasis Viešpats čia skelbia, kad pasiaukojimo tarnystė neskirsto žmonių į žemesnes ir aukštesnes klases. Materiali būties samprata daro tokius skirtumus, tačiau su transcendentiniu pasiaukojimu Viešpačiui tarnaujantiems žmonėms jie neegzistuoja. Aukščiausią tikslą pasiekti gali kiekvienas. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.4.18) tvirtinama, kad net patys žemiausi – caṇḍālos (šunėdos), bendraudami su tyrais bhaktais, apsivalo. Taigi pasiaukojimo tarnystė ir tyro bhakto vadovavimas turi tokią didžiulę galią, kad skirtumų tarp žemesnės ir aukštesnės klasės žmonių jau nebedaroma: visi gali atlikti pasiaukojimo tarnystę. Kiekvienas prastuolis, atsidavęs tyro bhakto globai, tinkamai jo vadovaujamas gali apsivalyti. Pagal įvairias materialios gamtos guṇas žmonės priskiriami dorybės guṇai (brahmanai), aistros guṇai (kṣātriyai, arba valdytojai), mišriai aistros ir neišmanymo guṇai (vaiśyai, arba prekijai) ir neišmanymo guṇai (śūdros, arba darbininkai). Žemesni už juos vadinami caṇḍālomis. Jie gimę nusidėjėlių šeimose. Aukštesnės klasės paprastai nebendrauja su gimusiais nusidėjėlių šeimose. Tačiau pasiaukojimo tarnystė tokia galinga, jog tyras Aukščiausiojo Viešpaties bhaktas suteikia galimybę visų žemesnių klasių žmonėms pasiekti aukščiausią gyvenimo tobulumą. Tik atsidavus Kṛṣṇos globai tai tampa įmanoma. Žodis vyapāśritya išreiškia mintį, kad reikia visiškai atsiduoti Kṛṣṇos globai. Taip galima tapti didesniu už didžiausius jñānius ir yogus.

KOMENTARAS: Materialiame pasaulyje yra įvairių klasių žmonės, tačiau galų gale šis pasaulis visiems yra nelaimių šalis. Posmas aiškiai sako: anityam asukhaṁ lokam – šis pasaulis laikinas ir kupinas negandų, jis ne vieta gyventi blaiviai mąstančiam džentelmenui. Aukščiausiasis Dievo Asmuo skelbia, jog šis pasaulis laikinas ir kupinas kančių. Kai kurie filosofai, o ypač māyāvādžiai, teigia, kad šis pasaulis netikras, tačiau „Bhagavad-gītos“ posmai rodo, jog jis nėra netikras, o tik laikinas. Laikinas ir netikras – skirtingi dalykai. Šis pasaulis yra laikinas, bet egzistuoja kitas, amžinas pasaulis. Šis pasaulis perpildytas kančių, o kitas – amžinas ir palaimingas.

Arjuna gimė šventųjų karalių šeimoje. Bet ir jam Viešpats sako: „Tarnauk Man su pasiaukojimu, skubinkis grįžti namo, atgal pas Dievą.“ Nevalia pasilikti kančių perpildytame, laikiname pasaulyje. Visi turime siekti Aukščiausiojo Dievo Asmens prieglobsčio, kad taptume amžinai laimingi. Pasiaukojimo tarnystė Aukščiausiajam Viešpačiui – vienintelis kelias, leidžiantis išspręsti visas visų žmonių klasių problemas. Todėl visi turi įsijungti į Kṛṣṇos sąmonę ir savo gyvenimą padaryti tobulą.

KOMENTARAS: Posmas akivaizdžiai parodo, kad vienintelė priemonė, leidžianti ištrūkti iš nešvaraus materialaus pasaulio gniaužtų, yra Kṛṣṇos sąmonė. Kartais nesąžiningi komentatoriai iškraipo esmę to, kas čia aiškiai pasakyta: visą pasiaukojimo tarnystę reikia paskirti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui – Kṛṣṇai. Deja, skaitytojų dėmesys nukreipiamas į nereikšmingus dalykus. Nesąžiningi komentatoriai nežino, kad tarp Kṛṣṇos ir Jo proto nėra jokio skirtumo. Krsna nėra paprastas žmogus, Jis – Absoliuti Tiesa. Jo kūnas, protas ir Jis Pats sudaro absoliučią vienybę. Bhaktisiddhānta Sarasvatis Gosvāmis savo „Caitanya-caritāmṛtos“ (Ādi-līlā, penkto skyriaus, 41–48 posmai) komentaruose, pavadintuose „Anubhāṣya“, cituoja „Kūrma Purāṇą“: deha-dehi-vibhedo ‘yaṁ neśvare vidyate kvacit. Tai reiškia, kad Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa – vienalytis, Jis Pats nesiskiria nuo Savo kūno. Tačiau minėti komentatoriai, nesuprasdami Kṛṣṇos mokslo, Kṛṣṇą dangsto nuo skaitytojo, atskiria Jo asmenybę nuo Jo proto ir kūno. Nors tai yra pats tikriausias Krṣṇos mokslo neišmanymas, vis dėlto, kai kurie žmonės, apgaudinėdami kitus, iš to pelnosi.

Yra demoniškų žmonių, kurie mąsto apie Kṛṣṇą, bet su neapykanta. Toks buvo karalius Kaṁsa, Kṛṣṇos dėdė. Jis irgi nuolat mąstė apie Kṛṣṇą, tačiau matė Jame savo priešą. Jis visada su nerimu laukė, kada Kṛṣṇa ateis jo nužudyti. Toks mąstymo būdas mūsų neišgelbės. Apie Kṛṣṇą reikia galvoti su pasiaukojimu ir meile. Tai ir yra bhakti. Reikia nuolat gilinti savo žinias apie Kṛṣṇą. Kaip teisingai tai daryti? Jų turime semtis iš bona fide dvasinio mokytojo. Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir mes keletą kartų aiškinome, kad Jo kūnas nėra materialus, Jo kūnas – amžinas, palaimingas žinojimas. Taip kalbant apie Kṛṣṇą galima tapti bhaktu. Kitoks Kṛṣṇos suvokimas, gautas iš neteisingo šaltinio, visada bus bevaisis.

Taigi savo mintis reikia nukreipti į amžiną, pirminį Kṛṣṇos pavidalą. Reikia garbinti Kṛṣṇą širdim, pilna tikėjimo, kad Jis yra Aukščiausiasis. Indijoje yra šimtai tūkstančių šventyklų, kuriose garbinamas Kṛṣṇa ir kur praktikuojama pasiaukojimo tarnystė. Praktikuojantys lenkiasi Kṛṣṇai. Žmogus turi lenkti galvą prieš Dievybę ir aukoti Jai viską: savo protą, kūną, veiksmus. Tai leidžia niekur kitur nenukrypstant visiškai pasinerti į Kṛṣṇą ir padeda persikelti į Kṛṣṇaloką. Nedera leistis klaidinamam nesąžiningų komentatorių. Reikia atlikti devynių veiklos formų pasiaukojimo tarnystę, o jos pradžia yra klausymasis apie Kṛṣṇą ir Jo šlovinimas. Tyra pasiaukojimo tarnystė – aukščiausias žmonių visuomenės pasiekimas.

Septintas ir aštuntas „Bhagavad-gītos“ skyriai aiškino apie tyrą pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui, neturinčią jokių spekuliatyvaus žinojimo, mistinės yogos ir karminės veiklos priemaišų. Tuos, kurie nėra skaisčios dvasios, gali vilioti įvairūs Viešpaties aspektai: beasmenis brahmajyoti ir lokalizuota Paramātmā, tačiau tyras bhaktas tarnauja tik Aukščiausiajam Viešpačiui.

Vienoje nuostabioje poemoje apie Kṛṣṇą parašyta, kad žmogus, garbinantis pusdievius, yra didžiausias neišmanėlis, kuriam niekada nelemta pelnyti aukščiausios dovanos – Kṛṣṇos. Pradžioje bhaktas gali ir neišlaikyti reikiamo lygio, bet vis dėlto jį reikia laikyti pranašesniu už visus filosofus bei yogus. Žmogų, nuolat praktikuojantį Kṛṣṇos sąmonę, dera laikyti tobulu ir šventu. Jo atsitiktiniai ir nedori poelgiai taps vis retesni, ir, be abejo, jis greitai pasieks visišką tobulumą. Tyras bhaktas negali pulti, nes Pats Aukščiausiasis Dievas asmeniškai rūpinasi Savo tyrais bhaktais. Todėl išmintingam žmogui derėtų stoti į Kṛṣṇos sąmonės kelią ir laimingai gyventi materialiame pasaulyje. Galų gale jis pelnys aukščiausią dovaną – Kṛṣṇą.