KOMENTARAS: Šiame posme skaitome „Bhagavad-gītos“ istoriją, atsektą nuo senų senovės, kai ji buvo perteikta visų planetų valdovams, o pirmiausiai – Saulės planetos valdovui. Pagrindinis visų planetų valdovų uždavinys – ginti savo gyventojus, todėl karalių luomas turi žinoti „Bhagavad-gītos“ mokslą, kad mokėtų valdyti savo piliečius ir apsaugotų juos nuo materialiųjų geismų nelaisvės. Žmogaus gyvenimas yra skirtas ugdyti dvasinį žinojimą, suvokti amžiną ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, todėl visų valstybių bei planetų vyriausių vykdomosios valdžios atstovų pareiga švietimo, kultūros bei religijos priemonėmis diegti šią mintį gyventojų sąmonėn. Kitaip sakant, visų valstybių vadovų funkcija – propaguoti Kṛṣṇos sąmonės mokslą, siekiant, kad žmonės susipažintų su šiuo didžiu mokslu ir žengtų sėkmės keliu, naudodamiesi galimybe, kurią teikia žmogiškoji gyvybės forma.

Šioje epochoje Saulės dievas, Saulės valdovas, yra žinomas Vivasvāno vardu. Saulė – visų Saulės sistemos planetų motina. „Brahma-saṁhitoje“ (5.52) pasakyta:

„Tebūna pagarbinta, – tarė Viešpats Brahmā, – pirminė asmenybė, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Govinda [Kṛṣṇa], kurio nurodymu planetų valdovė Saulė gauna neišsenkamą galybę ir kaitrą. Saulė – Viešpaties akis. Ji skrieja savo orbita, paklusdama Jo įsakymui.“

Saulė – planetų valdovė, o valdo Saulės planetą, be kurios šilumos ir šviesos negali egzistuoti kitos planetos, Saulės dievas (dabar Vivasvānas). Ji skrieja savo orbita paklusdama Kṛṣṇos įsakymui. Būtent Vivasvāną Viešpats Kṛṣṇa neatmenamais laikais pasirinko pirmuoju Savo mokiniu, kuriam ir perdavė „Bhagavad-gītos“ mokslą. Todėl Gīta – tai ne koks spekuliatyvus traktatas, skirtas eiliniam mokslininkui, o autoritetinga knyga, pasiekusi mus iš amžių glūdumos.

Atsekti Gītos istoriją galima iš tokių „Mahābhāratos“ (Śanti-parva 348.51–52) eilučių:

„Epochos, kuri vadinasi Tretā-yuga, pradžioje šį mokslą apie savitarpio santykius su Aukščiausiuoju Vivasvānas perteikė Manu. Žmonijos tėvas Manu perdavė jį savo sūnui Mahārājai Ikṣvāku, Žemės planetos valdovui ir Raghu dinastijos, kurioje apsireiškė Viešpats Rāmacandra, protėviui.“ Vadinasi, „Bhagavad-gītā“ yra žinoma žmonių visuomenei nuo Mahārājos Ikṣvāku laikų.

Jau praslinko penki Kali-yugos tūkstantmečiai; iš viso ji trunka 432000 metų. Prieš ją buvo Dvāpara-yuga (800000 metų), o dar anksčiau – Tretā- yuga (1200000 metų). Taigi maždaug prieš 2005000 metų Manu perteikė „Bhagavad-gītą“ savo sūnui ir mokiniui, Žemės planetos karaliui Mahārājai Ikṣvāku. Dabartinio Manu gyvenimo trukmė 305300000 metų, iš jų 120400000 jis jau pragyveno. Atsižvelgiant į tai, kad Gītą Savo mokiniui, Saulės dievui Vivasvānui, Viešpats persakė dar prieš Manu gimimą – tai įvyko (labai apytikriu apskaičiavimu) mažų mažiausiai prieš 120400000 metų, o žmonių visuomenėje ji žinoma apie du milijonus metų. Viešpats pakartojo ją Arjunai maždaug prieš penkis tūkstantmečius. Tokia bendrais bruožais yra Gītos istorija, jei tikėsime pačia Gita ir jos autoriaus Viešpaties Śrī Kṛṣṇos žodžiais. Ji buvo perteikta Saulės dievui Vivasvānui, nes jis irgi kṣatriyas, visų sūrya-vaṁśa kṣatriyų, t.y. Saulės dievo ainių kṣatriyų protėvis. Kadangi „Bhagavad-gītā“ prilygsta Vedoms (juk išsakė ją Aukščiausiasis Dievo Asmuo), šios žinios yra apauruṣeya – antžmogiškos. Vedų mokymas suvokiamas toks, koks jis yra, be žmogaus interpretacijų, todėl ir Gītā privalo būti suvokta atsisakant žemiškų interpretacijų. Tuščių disputų mėgėjai gali ją interpretuoti savaip, bet tada ji nebebus „Bhagavad-gītā“ tokia, kokia ji yra. „Bhagavad-gītą“ reikia suvokti tokią, kokia ji yra pagal mokinių seką. Šiame posme ir pasakojama, kaip Viešpats išsakė ją Saulės dievui, Saulės dievas perdavė ją savo sūnui Manu, o Manu perteikė savo sūnui Ikṣvāku.

KOMENTARAS: Posme aiškiai pasakyta, jog Gītā visų pirma buvo skirta šventiems karaliams, kurie turėjo įgyvendinti jos tikslus valdydami žmones. „Bhagavad-gītā“, be abejo, skirta ne demoniškoms natūroms, kurios iššvaistytų jos turtus, niekam neatnešdamos naudos, ir kurtų įvairiausias interpretacijas vadovaudamosi tik savo įgeidžiais. Kai tik nesąžiningi komentatoriai asmeniniais motyvais iškraipė pirminę jos prasmę, iškilo būtinybė atkurti mokinių seką. Prieš penkis tūkstančius metų Pats Viešpats nustatė, kad mokinių seka iširo, ir paskelbė, kad tikrasis Gītos tikslas užmirštas. Pastaruoju metu taip pat egzistuoja gausybė Gītos redakcijų (ypač gausu jų anglų kalba), bet beveik visos jos neatitinka autorizuotos mokinių sekos traktuotės. Įvairūs pasauliečiai mokslininkai yra pateikę galybę interpretacijų, bet beveik visi jie nepripažįsta Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos, nors iš Jo žodžių jie neblogai pasipelno. Toks požiūris būdingas demonams, kurie netiki Dievu, o tik naudojasi tuo, kas priklauso Aukščiausiajam. Kadangi labai reikalingas Gītos – tokios, kokia ji buvo perimta paramparos (mokinių sekos) sistema – leidimas anglų kalba, tai šiuo darbu mėginama užpildyti esamą spragą. „Bhagavad-gītā“, kai ji suvokiama tokia, kokia ji yra – didžiai naudinga žmonijai, bet jeigu ji bus laikoma filosofinių išvedžiojimų traktatu, tai gilintis į ją – reiškia tuščiai švaistyti laiką.

KOMENTARAS: Yra dviejų kategorijų žmonės: bhaktai ir demonai. Viešpats pasirinko Arjuną didžio mokslo perėmėju, nes pastarasis – Viešpaties bhaktas. Demonui neįmanoma suvokti šio mokslo paslapties. Yra daugybė šios didžios išminties knygos leidimų. Vienus iš jų komentuoja bhaktai, kitus – demonai. Bhaktų komentarai – teisingi, o demonų komentarai neturi jokios vertės. Arjuna laiko Śrī Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, ir toks Gītos komentavimas sekant Arjuna – tai tikras pasitarnavimas šio didžio mokslo reikalui. Demonai nesuvokia Viešpaties Kṛṣṇos tokio, koks Jis yra. Užuot mėginę Jį suprasti, jie prasimano visokių dalykų apie Kṛṣṇą ir nukreipia skaitytojus ne tuo keliu, kurį nurodė Kṛṣṇa. Šioje knygoje skaitytojai įspėjami dėl tokių klaidingų kelių pavojaus. Reikia imti pavyzdį iš mokinių sekos, kuri prasideda nuo Arjunos, tuomet didysis „Śrīmad Bhagavad-gītos“ mokslas duos naudos.

KOMENTARAS: Arjuna – pripažintas Viešpaties bhaktas, tad kaip jis galėjo nepatikėti Kṛṣṇos žodžiais? Iš tiesų Arjuna klausinėja ne dėl savęs, bet dėl netikinčių Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kuriems mintis, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nepriimtina. Vien tiktai jų labui Arjuna užduoda šį klausimą, tarytum pats ničnieko nežinotų apie Dievo Asmenį, Kṛṣṇą. Dešimtas skyrius parodys, kad Arjuna puikiai žinojo, jog Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visa ko pirmasis šaltinis ir aukščiausia transcendencijos viršūnė. Bet teisybė ir tai, kad Kṛṣṇa apsireiškė žemėje Devakī sūnumi. Paprastam žmogui sunku suvokti, kaip Kṛṣṇa, gimęs Devakī sūnumi, išliko tuo pačiu Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu – amžina pirmine asmenybe. Norėdamas nušviesti šiuos dalykus, Arjuna ir klausia Kṛṣṇos, kad jam atsakydamas Viešpats tartų Savo autoritetingą žodį. Visas pasaulis nuo neatmenamų laikų iki šių dienų pripažįsta Kṛṣṇą aukščiausiuoju autoritetu, ir tiktai demonai Jį neigia. Kad ir kaip būtų, Kṛṣṇa yra visų pripažintas autoritetas, todėl Arjuna pateikia Jam šį klausimą, kad Jis apibūdintų Save Pats ir neleistų to daryti demonams, kurie tik jiems ir jų pasekėjams suprantamu būdu iškraipo tiesą apie Jį. Būtina, kad kiekvienas savo labui išmanytų Kṛṣṇos mokslą. Todėl tai, kad Kṛṣṇa kalba apie Save, naudinga visam pasauliui. Demonams tokie Kṛṣṇos aiškinimai gali atrodyti keisti, nes jie visada studijuoja Kṛṣṇą vadovaudamiesi savo pažiūromis, tačiau bhaktai širdingai sveikina Paties Kṛṣṇos skelbiamus žodžius. Bhaktai visada gerbs autoritetingus Kṛṣṇos žodžius, nes jie trokšta sužinoti apie Jį kaskart vis daugiau. Ateistai, laikantys Kṛṣṇą paprastu žmogumi, Kṛṣṇai kalbant apie Save gali suvokti, kad Jis – antžmogis, kad Jis – sac-cid-ānanda-vigraha – amžinos palaimos ir žinojimo įsikūnijimas, kad Jis transcendentinis, nepavaldus materialios gamtos guṇų įtakai, anapus laiko ir erdvės. Toks Kṛṣṇos bhaktas, kaip Arjuna, be abejonės, puikiai žino, kad Kṛṣṇos padėtis transcendentinė. Tai, kad Arjuna pateikia šį klausimą Viešpačiui, reikia suvokti kaip bhakto siekimą išsklaidyti ateistų teiginius, vaizduojančius Kṛṣṇą paprastu, pavaldžiu materialios gamtos guṇoms žmogumi.

KOMENTARAS: „Brahma-saṁhitoje“ (5.33) sutinkame informaciją apie daugelį Viešpaties inkarnacijų. Joje pasakyta:

„Aš garbinu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Govindą (Kṛṣṇą), pirminę asmenybę – absoliučią, neklystančią, bepradę. Nors apsireiškęs daugybe pavidalų, Jis nepakinta, yra pirminis, seniausias ir visada jaunystės grožiu trykštantis asmuo. Nors amžinus, palaimingus, visa žinančius Viešpaties pavidalus gali suvokti tik geriausi Vedų žinovai, tyriems, besąlygiškai pasiaukojusiems bhaktams jie yra visada apreikšti.“

„Brahma-saṁhitoje“ (5.39) taip pat pasakyta:

„Aš garbinu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Govindą (Kṛṣṇą), kuris visados egzistuoja Rāmos, Nṛsiṁhos ir daugeliu kitų inkarnacijų ir dalinių įsikūnijimų, tačiau Jis Pats yra pirminis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, asmeniškai nužengiantis į šį pasaulį.“

Vedose taip pat nurodoma, kad Viešpats, būdamas vienas vienintelis, apsireiškia nesuskaičiuojama daugybe pavidalų. Jis primena vaiduryos brangakmenį, kuris keisdamas spalvas pats nesikeičia. Visus nesuskaičiuojamus Viešpaties pavidalus patiria tyri, besąlygiškai pasiaukoję bhaktai, tačiau tų pavidalų neįmanoma suvokti tik studijuojant Vedas (vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau). Tokie bhaktai, kaip Arjuna – nuolatiniai Viešpaties palydovai, ir kai Viešpats nužengia į šį pasaulį, Jo patikėtiniai bhaktai įsikūnija drauge, kad patarnautų Viešpačiui įvairiausiais būdais. Arjuna – vienas iš tokių bhaktų, ir šis posmas paaiškina, kad prieš keletą milijonų metų, kai Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad-gītą“ Saulės dievui Vivasvānui, Arjuna taip pat ten dalyvavo, tiesa, jis turėjo kitą kūną. Bet Viešpats tuo ir skiriasi nuo Arjunos, kad Jis prisimena šį įvykį, o Arjuna – ne. Tuo gyvosios esybės, neatskiriamos Aukščiausiojo dalelės, skiriasi nuo Aukščiausiojo Viešpaties. Nors posme Kṛṣṇa kreipiasi į Arjuną kaip didvyrį, pajėgų įveikti priešus, tačiau to nepakanka, kad jis prisimintų ankstesniuosius savo gyvenimus. Vadinasi, kad ir kokia galinga materialiu požiūriu būtų gyvoji esybė, ji niekada neprilygs Aukščiausiajam Viešpačiui. Nuolatos Viešpatį lydintis bhaktas, be abejonės, yra išsivadavusi asmenybė, bet neprilygsta Viešpačiui. „Brahma-saṁhitoje“ Viešpats pavadintas nepuolančiu (acyuta). Tai reiškia, jog Jis niekada neužsimiršta, net ir kontaktuodamas su materija. Todėl Viešpats ir gyvoji esybė niekad nebus visais atžvilgiais lygūs, net jeigu gyvoji esybė ir pasiektų tokį išsivadavimo laipsnį, kokį pasiekė Arjuna. Nors Arjuna – Viešpaties bhaktas, kartais ir jis pamiršta Viešpaties prigimtį, bet dieviškąja malone bhaktas išsyk suvokia, kad Viešpats yra nepuolantis, tuo tarpu nebhaktas ar demonas negali suvokti tos transcendentinės prigimties. Vadinasi, demoniški protai nesuvoks Gītos pateikiamų tiesų. Kṛṣṇa atsimena, ką Jis darė prieš milijonus metų, o Arjuna – ne, nors pagal savo prigimtį ir Kṛṣṇa, ir Arjuna amžini. Čia reikia pažymėti, kad gyvoji esybė pamiršta viską, nes keičia kūną, o Viešpats yra sac-cid-ānanda-vigraha – Jo kūnas nekinta. Jis – advaita, tai reiškia, kad tarp Jo kūno ir Jo Paties nėra skirtumo. Viskas, kas su Juo susiję, yra dvasia, tuo tarpu sąlygota siela skiriasi nuo savo materialaus kūno. Kadangi Viešpaties kūnas ir Jo „Aš“ – tapatūs, Jis visada, net jeigu ir nužengia į materialią plotmę, yra kitoks nei paprasta gyvoji esybė. Demonai negali pripažinti transcendentinės Viešpaties prigimties, kurią Pats Viešpats apibūdina kitame posme.

KOMENTARAS: Viešpats kalba apie Savo gimimo savitumą: nors Jis ir pasirodąs kaip paprastas žmogus, Jis prisimena visus daugybės ankstesniųjų „gimimų“ įvykius, o paprastas žmogus neatsimena net ką daręs prieš keletą valandų. Jeigu kieno nors paklaustume, kas vyko vakar lygiai tą pačią minutę, paprastas žmogus negalėtų iš karto atsakyti. Jam greičiausiai reikėtų įtempti savo atmintį, kad prisimintų, ką būtent darė vakar tuo pačiu laiku. Vis dėlto dažnai žmogus drįsta pasiskelbti esąs Dievas, ar Kṛṣṇa. Nereikia tikėti tokiais beprasmiais tvirtinimais. Toliau posme Viešpats ir vėl paaiškina Savo prakṛti, t.y. Savo pavidalą. Žodis prakṛti reiškia prigimtį, kaip, beje ir svarūpa, t.y. „nuosavas pavidalas“. Viešpats sako, kad Jis apsireiškia Savo Paties kūnu. Jis nekeičia kūnų kaip paprasta gyvoji esybė. Sąlygota siela šį gyvenimą gali turėti vienokį kūną, o kitą gyvenimą – kitokį. Materialiame pasaulyje gyvoji esybė neturi nuolatinio kūno, ji keliauja iš vieno kūno į kitą. Tuo tarpu Viešpats nepereina iš vieno kūno į kitą. Kad ir kada Jis ateitų, Savo vidinės energijos dėka Jis ateina tuo pačiu, pirminiu kūnu. Kitaip sakant, Kṛṣṇa nužengia į materialų pasaulį pirmapradžiu amžinu dvirankiu pavidalu, su fleita rankose. Jis apsireiškia Savo amžinu, materialaus pasaulio nesuteršiamu kūnu. Nors Jis apsireiškia nekintamu transcendentiniu kūnu ir yra visatos Viešpats, vis dėlto gali atrodyti, kad Jis gimsta taip, kaip ir paprasta gyvoji esybė. Nors Jo kūnas neyra, kaip materialūs kūnai, atrodo, kad Viešpats Kṛṣṇa išauga iš vaikiško amžiaus ir tampa paaugliu, o po to jaunuoliu. Tačiau nuostabiausia, kad pasiekęs jaunystę Jis jau nebesensta. Kurukṣetros mūšio metu Jis jau turėjo anūkų būrį, materialiu požiūriu buvo pasiekęs gana brandų amžių, bet atrodė kaip dvidešimties – dvidešimt penkerių metų jaunuolis. Niekada nepamatysime, kad Kṛṣṇa būtų vaizduojamas senas, nes Jis nesensta, kaip senstame mes, nors praeityje, dabar ir ateityje Jis yra seniausias visoje kūrinijoje. Nesunyksta ir nepakinta nei Jo kūnas, nei intelektas. Todėl aišku, kad būdamas materialiame pasaulyje, Jis apsireiškia tuo pačiu negimusiu, amžinu pavidalu, įkūnijančiu žinojimą bei palaimą, o Jo transcendentinis kūnas ir intelektas nekinta. Jo nužengimas ir pasitraukimas primena saulės patekėjimą, judėjimą dangaus skliautu ir saulės laidą. Kai saulės nesimato, manome, kad ji nusileido, o kai ji suspindi prieš mūsų akis, sakome, kad ji patekėjo virš horizonto. Iš tikrųjų saulė yra visada savo vietoje, bet netobulos mūsų juslės verčia manyti, kad ji teka ir leidžiasi. O kadangi Viešpaties Kṛṣṇos nužengimas ir pasitraukimas nė iš tolo nepanašus į paprastos gyvosios esybės „gimimą“ ir „mirtį“, visiškai aišku, kad dėl Savo vidinės galios Jis yra amžinas palaimingas žinojimas ir kad Jo neteršia materiali gamta. Vedos taip pat teigia, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo negimsta, nors daugybė Jo apsireiškimų lyg ir rodo Jį gimstant. Literatūroje, papildančioje Vedas, pasakyta, kad nors Viešpats „gimsta“, Jo kūnas nekinta. Bhāgavatam pasakojama, kad Savo motinai Jis apsireiškė kaip keturrankis Nārāyaṇa, papuoštas visomis šešiomis vertenybėmis. Jo pasirodymas pirmapradžiu amžinu pavidalu – nepriežastinė malonė, kuria apdovanojamos gyvosios esybės, kad jos galėtų sutelkti mintis į Aukščiausiąjį Viešpatį tokį, koks Jis yra, o ne į pramanytus įsivaizduojamus pavidalus, kuriuos impersonalistai klaidingai priskiria Viešpačiui. Pagal „Viśva-kośos“ žodyną, žodis māyā arba ātma-māyā nurodo nepriežastinę Viešpaties malonę. Viešpats atsimena visus Savo ankstesnius nužengimus ir pasitraukimus, o paprasta gyvoji esybė pamiršta ryšius su ankstesniuoju kūnu, vos tik gauna kitą. Kṛṣṇa yra visų gyvųjų esybių Viešpats, nes būdamas žemėje atlieka įstabius, antžmogiškus žygius. Viešpats – tai nekintama Absoliuti Tiesa, o Jo pavidalas ir Jo „Aš“ nesiskiria, kaip nesiskiria Jo kūnas nuo Jo savybių. Gali kilti klausimas, kodėl Viešpats ateina į pasaulį, o vėliau iš jo pasitraukia. Į šį klausimą atsako kitas posmas.

KOMENTARAS: Posme didelė reikšmė tenka žodžiui sṛjāmi. Sṛjāmi negali būti vartojamas reikšme „kūrimas“, nes ankstesnis posmas nurodo, kad Viešpaties pavidalas, t.y. kūnas, nėra kuriamas ir kad visi Jo pavidalai egzistuoja amžinai. Todėl sṛjāmi nurodo, kad Viešpats apsireiškia toks, koks Jis yra. Nors Viešpats nužengia į žemę numatytu laiku, kartą į Brahmos dieną, septintojo Manu dvidešimt aštuntą epochą, Dvāpara- yugos pabaigoje, Jis neįpareigotas laikytis šių taisyklių, nes yra visiškai laisvas ir gali elgtis kaip tinkamas. Tad Jis pasirodo Savo Paties valia, kai tik pasaulyje įsivyrauja bedievybė ir nyksta tikroji religija. Religijos principus nustato Vedos, ir Vedų taisyklių deramai nesilaikantis žmogus tampa bedieviu. Bhāgavatam tvirtinama, jog religijos principai – tai Viešpaties įstatymai. Tiktai Viešpats gali sukurti religijos sistemą. Be to laikoma, kad kūrimo pradžioje Pats Viešpats perdavė Vedas Brahmai per širdį. Vadinasi dharmos, arba religijos, principai – tai tiesioginiai Aukščiausiojo Dievo Asmens nurodymai (dharmaṁ tu sākṣād bhagavat-praṇitām). Šie principai labai aiškiai apibūdinti „Bhagavad-gītoje“. Vedų tikslas – įgyvendinti Aukščiausiojo Viešpaties nurodytus principus, o Jis Pats Gītos pabaigoje liepia atsiduoti tiktai Jam ir niekam kitam, nes toks yra aukščiausiasis religijos principas. Vedų principai skatina visiškai atsiduoti Viešpačiui; kai juos įgyvendinti kliudo demoniški asmenys, apsireiškia Viešpats. Iš Bhāgavatam sužinome, jog Viešpats Buddha – tai Kṛṣṇos inkarnacija, kuri pasirodė tuo metu, kai pasaulyje sparčiai plito materializmas ir kai materialistai siekė savo tikslų dangstydamiesi Vedų autoritetu. Nors Vedų taisyklės ribojo gyvulių aukojimą, tačiau demoniškų polinkių žmonės, juos aukodami, nesilaikė draudimų. Viešpats Buddha nužengė, kad sustabdytų tuos beprotiškus veiksmus ir įgyvendintų Vedose nurodytą prievartos nenaudojimo principą. Todėl kiekviena be išimties avatāra, Viešpaties inkarnacija, turi savo misiją. Visos avatāros apibūdintos apreikštuose raštuose, todėl niekam nevalia vadintis avatāra, jeigu jo nepripažįsta šventraščiai. Neteisinga manyti, jog Viešpats nužengia tik į Indiją. Jis gali pasirodyti bet kur ir bet kada, kai tik to panori. Nužengęs Jis kiekvienąsyk kalba religijos klausimais tiek, kiek tomis aplinkybėmis pajėgia suvokti to meto žmonės. Bet Jo misijos tikslas visada vienas – vesti žmones į Dievo sąmonę, mokyti juos paklusnumo religijos principams. Kartais Jis nužengia Pats, o kartais atsiunčia Savo bona fide atstovą kaip Savo sūnų ar tarną, arba pasirodo Pats, prisidengęs kokiu nors pavidalu.

„Bhagavad-gītos“ tiesos buvo išdėstytos Arjunai, o per jį – kitoms iškilnioms asmenybėms, nes dvasiškai Arjuna buvo toliau pažengęs už įprastus žmones, gyvenančius kitose pasaulio dalyse. Du plius du lygu keturi – veiksmas teisingas ir aritmetikoje, ir aukštojoje matematikoje. Vis dėlto egzistuoja ne tik paprasta aritmetika, bet ir aukštoji matematika. Todėl visomis Savo inkarnacijomis Viešpats moko tų pačių tiesų, bet, pagal aplinkybes, jos būna pateikiamos aukštesniu arba žemesniu lygiu. Toliau bus paaiškinta, kad aukštesnių religijos principų pradedama laikytis įvedus socialinio gyvenimo keturių luomų ir keturių statusų sistemą. Tikrasis visų inkarnacijų tikslas – visur atgaivinti Kṛṣṇos sąmonę. O ar ta sąmonė pasireikš, ar nepasireikš – priklausys tik nuo aplinkybių.

KOMENTARAS: „Bhagavad-gītos“ teigimu, sādhu (šventas žmogus) yra tas, kuris turi Kṛṣṇos sąmonę. Žmogus gali atrodyti bedievis, bet jeigu jis turi Kṛṣṇos sąmonės savybes, jį reikia laikyti sādhu. Žodis duṣkṛtām taikomas tiems, kuriems Kṛṣṇos sąmonė nė kiek nerūpi. Tokie piktadariai, ar duṣkṛtām vadinami kvailiais, žemiausiais iš žmonių, net jei žemiška prasme jie ir išsilavinę, o žmonės, neturintys jokio išsilavinimo ir išsiauklėjimo, bet visa savo esybe įsitraukę į Kṛṣṇos sąmonės veiklą – laikomi sādhu. O dėl ateistų, tai Aukščiausiasis Viešpats nebūtinai turi ateiti Pats, kad sunaikintų juos, kaip sunaikino demonus Rāvaṇą ir Kaṁsą. Viešpats turi daugybę pagalbininkų, kurie gali patys susidoroti su demonais. Jis nužengia, kad atneštų ramybę Savo besąlygiškai pasiaukojusiems bhaktams, kuriuos demonai nuolat persekioja. Demonas nepalieka ramybėje bhakto, net jeigu tas yra jo giminaitis. Prahlāda Mahārāja buvo Hiraṇyakaśipu sūnus, tačiau tėvas jį persekiojo. Kṛṣṇos motina Devakī buvo Kaṁsos sesuo, bet ir ji su vyru Vasudeva kentėjo persekiojami Kaṁsos dėl to, kad jiems turėjo gimti Kṛṣṇa. Taigi Viešpats Kṛṣṇa atėjo veikiau norėdamas išgelbėti Devakī, negu susidoroti su Kaṁsa, nors atliko abu darbus. Todėl posme ir sakoma, kad Viešpats pasirodo įvairiomis inkarnacijomis, kad išgelbėtų bhaktus ir sunaikintų nenaudėlius demonus.

Kṛṣṇadāsos Kavirājos „Caitanya-caritāmṛtos“ (Madhya 20.263–264) posmai glaustai apibūdina inkarnacijos požymius:

„Avatāra, arba Dievo inkarnacija, nužengia iš Dievo karalystės į materialų pasaulį. Tas Dievo Asmens pavidalas, kuriuo Jis nužengia, vadinamas inkarnacija, arba avatāra. Visos inkarnacijos gyvena dvasiniame pasaulyje, Dievo karalystėje. Avatāros vardą jos gauna nužengusios į materialią kūriniją.“

Yra įvairių rūšių avatāros, tai – puruṣavātaros, guṇāvatāros, lilāvatāros, śakty-āveśa avatāros, manvantara-avatāros ir yugāvatāros. Jos nužengia nustatytu laiku įvairiose visatos vietose. Tačiau Viešpats Kṛṣṇa yra pirmapradis Viešpats, visų avatārų pirmasis šaltinis. Viešpats Śrī Kṛṣṇa nužengia, kad numalšintų tyrų bhaktų troškimą išvysti Jo originalias transcendentines pramogas Vṛndāvanoje. Taigi svarbiausias Kṛṣṇos apsireiškimo šiame pasaulyje tikslas – patenkinti besąlygiškai pasiaukojusius Jam bhaktus.

Viešpats sako nužengiąs asmeniškai kiekvieną epochą. Taigi Jis ateina ir Kali amžiuje. „Śrīmad-Bhāgavatam“ teigiama, kad Viešpaties inkarnacija Kali-yugoje yra Viešpats Caitanya Mahāprabhu, kuris paskleidė Kṛṣṇos garbinimą, pradėjęs saṅkīrtanos judėjimą (kolektyvinį šventųjų vardų giedojimą), ir išplatino Kṛṣṇos sąmonę visoje Indijoje. Jis išpranašavo, kad saṅkīrtanos kultūra bus skelbiama visame pasaulyje, plis iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą. Apie Viešpatį Caitanyą, kaip apie Dievo Asmens Kṛṣṇos inkarnaciją, netiesiogiai kalbama slėpiningose apreikštų šventraščių dalyse: Upaniṣadose, „Mahābhāratoje“ ir Bhāgavatam. Viešpaties Kṛṣṇos bhaktus labai traukia Viešpaties Caitanyos saṅkīrtanos judėjimas. Ši Viešpaties avatāra nesusidoroja su nenaudėliais fiziškai, bet gelbsti juos Savo nepriežastine malone.

KOMENTARAS: Viešpaties nužengimas iš Savo transcendentinės buveinės jau buvo aprašytas 6-ame posme. Tas, kuris žino tiesą apie Dievo Asmens nužengimą, jau išsivadavęs iš materijos nelaisvės – palikęs materialų kūną jis grįžta į Dievo karalystę. Bet ištrūkti iš materijos vergijos gyvajai esybei nėra lengva. Impersonalistai ir yogai išsivaduoja tik patyrę daug vargo, po daugelio gimimų. Bet ir tas išsivadavimas įsiliejant į beasmenę Viešpaties brahmajyoti – tik dalinis, neapsaugantis nuo pavojaus grįžti į materialų pasaulį. O štai bhaktas vien todėl, kad suvokia transcendentinę Viešpaties kūno bei žygių prigimtį, palikęs kūną eina į Viešpaties buveinę, nerizikuodamas grįžti į materialų pasaulį. „Brahma-saṁhitoje“ (5.33) yra pasakyta, kad Viešpats turi daugybę pavidalų bei inkarnacijų: advaitam acyutam anādim ananta-rūpam. Nors Viešpats ir egzistuoja daugybe transcendentinių pavidalų, visi jie – vienas ir tas pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Reikia įsisąmoninti šią tiesą ir ja patikėti, nepaisant to, kad jos nesugeba suprasti pasauliečiai eruditai bei filosofai empirikai. Vedose („Puruṣa-budhinī Upaniṣadoje“) sakoma:

„Vienas ir tas pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo amžinai egzistuoja daugybe transcendentinių pavidalų, kad galėtų palaikyti ryšius su besąlygiškai pasiaukojusiais Jam bhaktais.“ Šį Vedų požiūrį Pats Viešpats patvirtina aukščiau minėtu Gītos posmu. Kas pasikliaudamas Vedų bei Aukščiausiojo Dievo Asmens autoritetu pripažįsta šią tiesą ir nešvaisto laiko filosofiniams samprotavimams, tas pasiekia aukščiausią išsivadavimo pakopą. Pakanka patikėti šia tiesa ir, be jokių abejonių, pasieksi išsivadavimą. Šiuo atveju tiktų Vedų aforizmas tat tvam asi. Kas suvokia Viešpatį Kṛṣṇą esant Aukščiausiuoju ar kreipiasi į Jį žodžiais: „Tu būtent ir esi Aukščiausiasis Brahmanas, Aukščiausiasis Dievo Asmuo“, iš karto išsivaduoja; taigi jam garantuota galimybė transcendentiškai bendrauti su Viešpačiu. Kitaip sakant, ištikimas Viešpačiui bhaktas tampa tobulas, ir tai patvirtinama šiuo Vedų posmu:

„Kad pasiektum tobulą išsivadavimą iš gimimo ir mirties, pakanka suvokti Viešpatį, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Kito kelio į šį tobulumą nėra.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 3.8) Teigimas, kad nėra alternatyvos išsivadavimui, reiškia, kad žmogų, kuris nesuvokia Kṛṣṇos, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens, iš tikro įtakoja neišmanymo guṇa – jis neišsigelbės interpretuodamas „Bhagavad-gītą“ pagal pasaulietines mokslo normas, arba, vaizdžiai tariant, iš išorės laižydamas medaus stiklainį. Materialiame pasaulyje tokie filosofai empirikai gal ir labai įtakingi, tačiau tai nereiškia, kad jie verti išsivaduoti. Vienintelė viltis pasipūtusiems pasauliečiams eruditams – tai nepriežastinė Viešpaties bhakto malonė. Taigi tikėjimu ir žinojimu reikia ugdyt Kṛṣṇos sąmonę ir taip tapti tobulais.

KOMENTARAS: Anksčiau buvo minėta, kad tam žmogui, kuris turi per didelį materialų potraukį, nepaprastai sunku suvokti Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą kaip asmenybę. Pernelyg prisirišę prie kūniškos būties sampratos žmonės taip įklimpo į materializmą, kad beveik nesuvokia, jog Aukščiausiasis gali būti asmenybė. Jiems sunku įsivaizduoti, kad egzistuoja transcendentinis kūnas, kuris neyra, yra kupinas žinojimo ir amžinos palaimos. Materialus kūnas dūlus, kupinas neišmanymo ir kančių. Todėl paprasti žmonės, kai jiems kalbama apie asmenišką Viešpaties pavidalą, įsivaizduoja jį įprastiniu kūnišku lygiu. Tokiems materialistams milžiniškas materialusis pasaulis – aukščiausia forma. Jie galvoja, jog Aukščiausiasis – beasmenis. O kadangi jie giliai įklimpę į materializmą, juos gąsdina mintis apie asmenybės sugebėjimą išlikti, išsivadavus iš materijos. Kai jie sužino, kad ir dvasinis gyvenimas individualus bei asmeniškas, jie bijo vėl tapti asmenybėmis ir todėl linkę pasirinkti kitą išeitį – įsilieti į beasmenę tuštumą. Paprastai jie gyvąsias esybes lygina su okeane pasirodančiais ir vėl išnykstančiais vandens burbulais. Štai toks yra aukščiausias dvasinės būties tobulumas, kurį galima pasiekti atsisakius individualumo, asmenybės. Toks gyvenimas – tai savotiška baimės būklė, kai tobulai nesuvokiama dvasinė būtis. Maža to, daug kas net neįsivaizduoja, kad dvasinė būtis apskritai galima. Tokie žmonės, išmušti iš vėžių daugybės skirtingų teorijų bei prieštaringų filosofinių samprotavimų, pajunta kartėlį, įpyksta ir padaro neprotingą išvadą, kad nėra jokios aukščiausios priežasties, o pati esatis galų gale tiktai tuštuma. Tai ligoniai, kurių ligos priežastis – sąlygotas gyvenimas. Kai kurie žmonės pernelyg materialiai prisirišę ir todėl neskiria dėmesio dvasiniam gyvenimui, kai kurie jų nori įsilieti į aukščiausiąją dvasinę priežastį, treti apskritai prarado viltį ir netiki niekuo, nes juos erzina įvairiausių samprotavimų dvasiniais klausimais srautas. Pastarieji ima naudoti kokias nors svaiginančias medžiagas, o savo liguistas haliucinacijas kartais palaiko dvasiniais regėjimais. Reikia vengti materialaus pasaulio prisirišimų, kurie yra trijų lygių: ignoruoti dvasinį gyvenimą, bijoti būti dvasine asmenybe ir prisilaikyti tuštumos koncepcijos, kurią gimdo gyvenimo nesėkmės. Norint atsikratyti materialios būties sampratos, besireiškiančios šiais trimis lygiais, reikia visiškai atsiduoti Viešpaties globai, vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui, ir laikytis pasiaukojimo tarnystės taisyklių. Aukščiausia pasiaukojamo gyvenimo pakopa vadinasi bhāva – transcendentinė meilė Dievui.

„Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.4.15–16), apibūdinant pasiaukojimo tarnystės mokslą, sakoma:

„Visų pirma reikia turėti nors silpną norą pažinti save. Jis paskatins daugiau bendrauti su dvasiškai pažengusiais žmonėmis. Tolesnė pakopa – iniciacija, suteikta dvasios aukštumų pasiekusio dvasinio mokytojo. Jo vadovaujamas neofitas bhaktas pradeda pasiaukojimo tarnystės kelią. Atliekant pasiaukojimo tarnystę, kuriai vadovauja dvasinis mokytojas, atsikratoma materialių prisirišimų, pasiekiamas pastovumas savęs pažinimo procese ir pajuntamas pasakojimų apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Śrī Kṛṣṇą skonis. Tas skonis dar labiau sustiprina potraukį Kṛṣṇos sąmonei, kuri subręsta bhāvoje – pradinėje transcendentinės meilės Dievui pakopoje. Tikroji meilė Dievui vadinasi prema, aukščiausioji gyvenimo tobulumo pakopa.“ Pasiekusieji premos pakopą be atvangos su transcendentine meile tarnauja Viešpačiui. Žodžiu, laipsniškai, pasiaukojimo tarnystės procese, vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui ir atsikračius materialių prisirišimų, baimės būti individualia dvasine asmenybe bei nusivylimų, kurie pagimdo tuštumos filosofiją, – pasiekiama aukščiausia tobulumo pakopa. Tada atsiveria kelias į Aukščiausiojo Viešpaties buveinę.

KOMENTARAS: Kiekvienas ieško Kṛṣṇos įvairiuose Jo pasireiškimo aspektuose. Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, iš dalies pažįstame Jo beasmeniu aspektu (kaip brahmajyoti spindesį) ir visa persmelkiančia Supersiela, kuri glūdi visur, net atomo dalelėse. Bet visiškai Kṛṣṇą pažinti tegali Jo tyri bhaktai. Vadinasi, Krsna yra visų mūsų pažinimo objektas, ir kiekvienam Jis suteikia galimybę bendrauti su Juo taip, kaip žmogus to nori. Transcendentiniame pasaulyje Kṛṣṇa su tyru bhaktu taip pat palaiko tokius transcendentinius santykius, kokių bhaktas trokšta. Vienas bhaktas panūsta matyti Kṛṣṇą savo aukščiausiuoju valdovu, kitas trokšta matyti Jį savo asmeniniu draugu, trečias – sūnumi, ketvirtas – mylimuoju. Kṛṣṇa vienodai atlygina visiems bhaktams pagal jų meilės jausmo stiprumą. Materialiame pasaulyje irgi egzistuoja analogiški abipusiški jausmų mainai – Viešpats atitinkamai atsiliepia į Savo įvairių garbintojų jausmus. Tyri bhaktai bendrauja su Juo ir asmeniškai Jam tarnauja tiek materialiame pasaulyje, tiek transcendentinėje buveinėje, ir taip su meile tarnaudami patiria transcendentinę palaimą. O dėl impersonalistų, kurie siekia sunaikinti savo individualumą, tuo atlikdami dvasinę savižudybę, tai Kṛṣṇa padeda ir jiems, leisdamas ištirpti Savo spindesyje. Impersonalistai nenori pripažinti amžinojo palaimingojo Dievo Asmens – užgniaužę savo individualumą jie nebegali patirti transcendentinės asmeniško tarnavimo Viešpačiui palaimos. Kai kurie iš jų, nepajėgę įsitvirtinti net beasmenėje egzistencijoje, grįžta į materialios veiklos sritį, įgyvendindami savo snaudžiančius troškimus. Jie neįleidžiami į dvasines planetas, tačiau gauna galimybę veikti materialiose planetose. Karmiams, siekiantiems savo veiklos vaisių, Viešpats, būdamas yajñeśvara, suteikia tai, ko jie troško atlikdami nurodytas pareigas; to, ko siekė, gauna ir mistinių galių trokštantys yogai. Kitaip sakant, mūsų sėkmė priklauso tik nuo Jo malonės, o visi dvasiniai metodai – ne kas kita, kaip tos sėkmės etapai viename ir tame pačiame kelyje. Kol nebus pasiektas aukščiausias tobulumas – Kṛṣṇos sąmonė, visi siekiai yra netobuli; tai patvirtinama ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.3.10):

„Nesvarbu ar žmogus nieko netrokšta [bhaktų būvis], ar nori mėgautis savo veiklos vaisiais, ar nori išsivaduoti – visomis išgalėmis jis turi stengtis garbinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kad pasiektų visišką tobulumą, kurio kulminacija – Kṛṣṇos sąmonė.“

KOMENTARAS: Yra įsivyravusi neteisinga nuomonė dėl šio pasaulio dievų, t.y. pusdievių. Menkos nuovokos žmonės, nors ir pripažįstami dideliais eruditais, tuos pusdievius laiko įvairiomis Aukščiausiojo Viešpaties formomis. Iš tiesų pusdieviai – ne kokios nors skirtingos Dievo formos, bet įvairios neatskiriamos Dievo dalelės. Dievas – vienas, o Jo neatskiriamų dalelių – daug. Vedos sako: nityo nityānām – Dievas yra vienas. Īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ. Aukščiausiasis Dievas vienas – Kṛṣṇa, o pusdieviai yra apdovanoti galiomis tik tam, kad galėtų valdyti materialų pasaulį. Visi pusdieviai – gyvosios esybės (nityānām), vieni turi didesnę, kiti mažesnę materialią galią. Jie negali būti lygūs Aukščiausiajam Dievui – Nārāyaṇai, Viṣṇu arba Kṛṣṇai. O tas, kuris mano, jog Dievas ir pusdieviai – vienodo lygio būtybės, yra ateistas, pāṣaṇḍis. Netgi didžiausi pusdieviai – Brahmā ir Śiva – negali lygintis su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tiesą sakant, tokie pusdieviai, kaip Brahmā ir Śiva, patys garbina Viešpatį (śiva-viriñci- nutam). Nepaisant to, nors ir kaip tai būtų keista, dažnas žmonių lyderis yra garbinamas siaurapročių, kurie tiki klaidingomis antropomorfizmo bei zoomorfizmo teorijomis. Iha devatāḥ nurodo į galingą šio materialaus pasaulio žmogų ar pusdievį. Bet Narāyāṇa, Viṣṇu, ar Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo – ne šio pasaulio būtybė. Jis virš materialios kūrinijos, transcendentalus jos atžvilgiu. Net impersonalistų lyderis Śrīpāda Śaṅkarācārya tvirtina, kad Nārāyaṇa, t.y Kṛṣṇa, yra anapus materialios kūrinijos. Tačiau neišmanėliai (hṛta-jñāna) garbina pusdievius, nes siekia greitų rezultatų, ir juos gauna, bet nesuvokia, jog šitaip pasiekti rezultatai – laikini ir skirti menkos nuovokos žmonėms. Protingas žmogus yra įsisąmoninęs Kṛṣṇą ir nemato reikalo garbinti nereikšmingus pusdievius dėl skubios, laikinos naudos. Tiek materialaus pasaulio pusdieviai, tiek ir jų garbintojai išnyks kartu su pasauliu. Pusdievių dovanotos malonės – materialios ir laikinos. O materialūs pasauliai ir jų gyventojai, net ir pusdieviai bei jų garbintojai – tik kosminio vandenyno burbuliukai. Visgi šiame pasaulyje žmonių visuomenė kraustosi iš proto dėl laikinų materialių turtų – žemės, šeimos ir viso to, kas teikia malonumą. Laikinų gėrybių trokštantys žmonės garbina pusdievius arba visuomenės galinguosius. Jeigu įsiteikęs politiniam lyderiui žmogus tampa vyriausybės ministru, tai laikoma didžiausiu pasiekimu. Todėl žmonės keliaklupsčiauja prieš vadinamuosius vadovus arba „šio pasaulio didžiūnus“, kad gautų laikinų gėrybių, ir jas iš tiesų gauna. Tokie kvaili žmonės nesidomi Kṛṣṇos sąmone, kurios dėka galima visiems laikams įveikti materialiai būčiai būdingus sunkumus. Jie siekia juslinių malonumų, ir dėl menkiausios galimybės jusliškai pasitenkinti mielai garbina įgalintas gyvąsias esybes – pusdievius. Posmas nurodo, jog retas kuris domisi Kṛṣṇos sąmone. Daugumai terūpi materialūs malonumai, ir todėl žmonės garbina galingas gyvąsias esybes.

KOMENTARAS: Viską sukūrė Viešpats. Viskas gimė iš Jo, Jis viską palaiko ir po sunaikinimo viskas ilsisi Jame. Taigi Jis yra ir keturių visuomeninės santvarkos luomų kūrėjas. Pirmasis iš jų – brahmanai, inteligentijos klasė, jie yra dorybės guṇos. Antrasis, administracinis – kṣatriyų klasė, jie yra aistros guṇos. Prekijai, kurie vadinami vaiśyais, yra aistros bei neišmanymo guṇos, o śūdros, darbininkų klasė – materialios gamtos neišmanymo guṇos. Nors Viešpats Kṛṣṇa sukūrė keturis žmonių visuomenės luomus, tačiau Pats nė vienam iš jų nepriklauso, nes Jis nėra iš tų sąlygotųjų sielų, kurios sudaro žmonių visuomenę. Žmonių visuomenė panaši į bet kurią gyvūnų šeimą. Tam, kad žmonės iškiltų aukščiau gyvūnų bei galėtų sistemingai ugdyti Kṛṣṇos sąmonę, Viešpats ir sukūrė aukščiau minėtus luomus. Individualų žmogaus polinkį vienam ar kitam darbui nulemia tos materialios gamtos guṇos, su kuriomis jis yra susijęs. Įvairių materialios gamtos guṇų poveikis žmogaus gyvenimui aprašomas aštuonioliktame šios knygos skyriuje. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus yra aukštesnis ir už brahmaną. Nors brahmanas pagal savo savybes turėtų suvokti Brahmaną, Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą, tačiau dauguma jų tesiekia beasmenio Brahmano, Viešpaties Kṛṣṇos apraiškos, pažinimo. Bet tas, kuris pranoksta ribotą brahmanų žinojimą ir suvokia Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Viešpatį Śrī Kṛṣṇą, įgyja Kṛṣṇos sąmonę, kitaip sakant, tampa vaiṣṇavu. Kṛṣṇos sąmonė apima įvairių Kṛṣṇos pilnutinių skleidinių – Rāmos, Nṛsiṁhos,Varāhos etc. – suvokimą. Kaip Kṛṣṇa yra transcendentalus minėtai keturių žmonių visuomenės luomų sistemai, taip ir Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus transcendentalus visiems žmonių visuomenės padaliniams – ar imtume skirstymą pagal bendruomenės, nacijos ar pagal rasės požymius.

KOMENTARAS: Materialiame pasaulyje galioja nerašytas įstatymas, kad karalius negali neteisingai elgtis, arba kitais žodžiais sakant, pačiam karaliui valstybės įstatymai negalioja. Taip ir Viešpaties nė kiek neveikia materialiame pasaulyje vykstanti veikla, nors Jis – šio pasaulio kūrėjas. Jis sukuria pasaulį, tačiau Pats yra anapus Savo kūrinijos, tuo tarpu gyvąsias esybes supančioja jų pačių materialios veiklos atoveikiai, nes jos geidžia valdyti materijos resursus. Įmonės savininkas neatsako už gerus ar blogus savo darbininkų poelgius, už juos atsako patys darbininkai. Gyvosios esybės atlieka veiklą, per kurią jos siekia juslinio pasitenkinimo, nors Viešpats tokių veiksmų neliepia atlikti. Vis labiau siekdamos juslinių malonumų gyvosios esybės triūsia šiame pasaulyje ir svajoja apie pomirtinę laimę danguje. Viešpats, būdamas Pats Sau pakankamas, nė kiek nesižavi tariama dangiškąja laime. Dangaus pusdieviai – tik Jo tarnai. Savininkas niekada nesiveržia prie žemų džiaugsmų, kurių siekia jo darbininkai. Viešpats yra anapus materialių veiksmų ir atoveikių. Pavyzdžiui, lietus neatsako už įvairių rūšių augmeniją, dygstančią žemėje, tačiau be lietaus augmenija suvešėti negali. Tai patvirtinta smṛti raštuose:

„Viešpats yra vienintelė materialių visatų aukščiausioji priežastis. Tiesioginė jų priežastis – materiali gamta, kurios dėka kosmoso apraiškos įgauna regimą pavidalą.“ Sukurtos būtybės yra pačių įvairiausių rūšių: pusdieviai, žmonės, gyvūnai – visos jos atsako už savo ankstesnių gyvenimų gerus ir blogus darbus. Viešpats paprasčiausiai suteikia joms galimybę tuos darbus atlikti ir jas valdyti paveda gamtos guṇoms, tačiau Pats Jis nėra atsakingas už ankstesnius ir dabartinius jų veiksmus. „Vedānta-sūtroje“ (2.1.34) sakoma: vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt – Viešpats nešališkas gyvosioms esybėms. Gyvoji esybė pati atsako už savo poelgius. Viešpats tiktai teikia jai galimybę tarpininkaujant materialiai gamtai, išorinei energijai. Išmanančio šiuos sudėtingus karmos, arba karminės veiklos dėsnius žmogaus neveikia tos veiklos pasekmės. Kitaip sakant, kas suvokia transcendentinę Viešpaties prigimtį, tas jau yra Kṛṣṇą įsisąmoninęs, patirtį turintis žmogus. Karmos dėsniai jo nebeveikia. O kas nežino transcendentinės Viešpaties prigimties ir mano, kad Viešpats, kaip ir paprastos gyvosios esybės, trokšta mėgautis Savo veiklos vaisiais, tas būtinai susipainioja savo veiklos atoveikiuose. Tačiau Aukščiausiąją Tiesą pažinęs jau yra išlaisvinta siela, įgijusi tvarią Kṛṣṇos sąmonę.

KOMENTARAS: Yra dviejų kategorijų žmonės. Vienų širdyse knibžda nešvarūs materialūs siekiai, o kiti jų neturi. Kṛṣṇos sąmonė išganinga ir vieniems, ir kitiems. Žmonės su užterštomis širdimis gali pasirinkti Kṛṣṇos sąmonę ir, laikydamiesi reguliuojamųjų pasiaukojimo tarnystės principų, tolydžio apsivalyti. O apsivaliusieji gali tęsti Kṛṣṇos sąmonės veiklą, savo pavyzdžiu įkvėpdami aplinkinius, kurie iš to gautų naudos. Neišmanėliai ir Kṛṣṇos sąmonės neofitai, kurie dar neperprato Kṛṣṇos sąmonės esmės, dažnai nori atsisakyti veiklos. Viešpats nepritaria Arjunos ketinimams atsisakyti veiksmų kovos lauke. Reikia veikti, tiktai būtina žinoti kaip. Nederėtų atsisakyti Kṛṣṇos sąmonės veiklos ir sėdėti nuošalyje, prisidengiant Kṛṣṇos sąmone, geriau jau atlikti realią veiklą vardan Kṛṣṇos. Šiame posme Kṛṣṇa pataria Arjunai veikti įsisąmoninus Kṛṣṇą, sekti ankstesniųjų Viešpaties mokinių pėdomis, pavyzdžiui, jau minėtuoju Saulės dievu Vivasvānu. Aukščiausiasis Viešpats prisimena ir visus Savo ankstesnius poelgius, ir visus poelgius tų žmonių, kurie praeityje veikė su Kṛṣṇos sąmone. Todėl Jis skatina sekti Saulės dievo, kurį prieš milijonus metų šio meno išmokė Pats Viešpats, pavyzdžiu. Apie tokius Viešpaties Kṛṣṇos mokinius šiame posme kalbama kaip apie seniai išsivadavusias sielas, vykdančias Kṛṣṇos nurodytas pareigas.

KOMENTARAS: Veikti su Kṛṣṇos sąmone reikia pagal anksčiau gyvenusių bona fide bhaktų pavyzdžius.Tai rekomenduojama penkioliktame posme. Tolesniame tekste bus paaiškinta, kodėl negalima veikti savo nuožiūra.

Šio skyriaus pradžioje buvo paaiškinta, kad norintysis veikti su Kṛṣṇos sąmone turi paklusti įgaliotiems vadovams, kurie priklauso mokinių sekai. Kṛṣṇos sąmonės sistema pirmiausiai buvo apibūdinta Saulės dievui, Saulės dievas ją persakė savo sūnui Manu, o Manu – sūnui Ikṣvāku; taigi Kṛṣṇos sąmonės sistema žemėje žinoma nuo senų senovės. Todėl reikia sekti praeities autoritetų, priklausančių mokinių sekai, pavyzdžiu. Kitaip net patys išmintingiausieji niekad nesutars, kokia turi būti tikroji Kṛṣṇos sąmonės veikla. Todėl Viešpats ir nutarė tiesiogiai mokyti Arjuną Kṛṣṇos sąmonės. Kas seks Arjunos pavyzdžiu, tas tikrai nedarys klaidų, nes Arjuna tiesioginius nurodymus gavo iš Paties Viešpaties.

Sakoma, kad jokie eksperimentai neįrodys religijos teisingumo, nes eksperimentinis mokslas – netobulas. Iš tikrųjų religijos principus tegali nustatyti tik Pats Dievas. Dharmaṁ tu sākṣād bhagavat-praṇītam (SB 6.3.19). Religijos principų negalima išgalvoti ribotais samprotavimais. Reikia sekti didžiaisiais autoritetais: Brahma, Śiva, Nārada, Manu, Kumārais, Kapila, Prahlāda, Bhīṣma, Śukadeva Gosvāmiu, Yamarāja, Janaka ir Bali Mahārāja. Spekuliatyvūs samprotavimai nepadės sužinoti, kas yra religija arba savęs pažinimas. Todėl iš nepriežastinės malonės Savo bhaktams, Viešpats tiesiogiai aiškina Arjunai, kas yra veiksmas, o kas – neveikimas. Tik Kṛṣṇos sąmonės veikla gali išgelbėti žmogų iš materialios būties spąstų.

KOMENTARAS: Jeigu iš tiesų norima išsivaduoti iš materijos nelaisvės, būtina suvokti veiklos, neveikimo ir autoritetų draudžiamo veiksmo skirtumus. Veiksmą, atoveikį bei draudžiamus veiksmus analizuoti būtina, nes šis klausimas – labai sudėtingas. Norint suprasti Kṛṣṇos sąmonę ir veiklą pagal įvairius jos aspektus, reikia patirti savo santykį su Aukščiausiuoju. Kas įgijo tobulą žinojimą, tas supranta, kad kiekviena gyvoji esybė – tai amžinas Viešpaties tarnas, ir todėl ji turi veikti su Kṛṣṇos sąmone. Visas „Bhagavad-gītos“ turinys skatina padaryti tokią išvadą. Kitokios išvados, neigiančios šią sąmonę ir su ja susijusią veiklą, yra vikarma – draudžiama veikla. Norintysis šiuos dalykus suvokti turi bendrauti su autoritetingais Kṛṣṇos sąmonės atstovais ir iš jų sužinoti šią paslaptį; tai lygiai tas pat, kaip tiesiogiai mokytis iš Viešpaties. Kitaip net pats išmintingiausias žmogus atsidurs aklavietėje.

KOMENTARAS: Natūralu, kad žmogaus, veikiančio su Kṛṣṇos sąmone, nepančioja karma. Jis viską daro tiktai Kṛṣṇai, todėl dėl savo darbų pasekmių jis nei džiaugiasi, nei kenčia. Taigi jis – išmintingiausias žmonių visuomenėje, nors ir atlieka vardan Kṛṣṇos pačius įvairiausius darbus. Akarma reiškia „be veiklos pasekmių“. Impersonalistas atsisako karminės veiklos baimindamasis, kad ji netaptų kliuviniu savęs pažinimo kelyje, o personalistas puikiai žino esąs amžinas Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnas, todėl atsideda Kṛṣṇos sąmonės veiklai. O kadangi jis viską daro vardan Kṛṣṇos, tarnaudamas jis patiria tikrą transcendentinę laimę. Yra žinoma, kad pasirinkusieji šį kelią netrokšta juslinio pasitenkinimo. Jie suvokia esą amžini Kṛṣṇos tarnai, todėl yra visada apsaugoti nuo įvairiausių veiklos pasekmių.

KOMENTARAS: Tiktai pasiekus visišką žinojimą galima suvokti Kṛṣṇą įsisamoninusio žmogaus poelgius. Kadangi toks žmogus nesiekia juslinių malonumų, sakoma, kad tobulas žinojimas, t.y. suvokimas, kad jo tikroji padėtis – būti Aukščiausiojo Dievo Asmens amžinu tarnu, jau sudegino jo darbų pasekmes. Pasiekęs tokį tobulą žinojimą yra iš tiesų mokytas. Gilinti supratimą apie amžiną tarnystę Viešpačiui – tai panašu į ugnies įsiliepsnojimą. Tereikia įžiebti tokią ugnį, ir ji sudegins visos veiklos pasekmes.

KOMENTARAS: Išvengti veiklos pančių galima tiktai veikiant su Kṛṣṇos sąmone, kai viskas daroma Kṛṣṇai. Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus poelgius įkvepia tyra meilė Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, todėl veiklos rezultatai jo nevilioja. Jam ne itin rūpi net ir savęs išlaikymas, nes visus savo reikalus jis patiki Kṛṣṇai. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus nesivaiko naujų daiktų ir nesistengia išsaugoti jam priklausančių. Jis stengiasi kuo geriau vykdyti savo pareigas, o kitką palieka Kṛṣṇos valiai. Toks atsižadėjęs žmogus visad nepriklausomas nuo gėrio, blogio ir jų pasekmių, tartum jokių veiksmų ir neatliktų. Tai akarmos – „veiksmų be atoveikio“ požymis. Todėl visa ne Kṛṣṇai skirta veikla supančioja veikėją; toks ir yra, kaip buvo aiškinta, realus vikarmos poveikis.

KOMENTARAS: Žmogus, įsisąmoninęs Kṛṣṇą, iš savo veiklos nelaukia nei gerų, nei blogų rezultatų. Jo protas bei intelektas visiškai suvaldyti. Jis žino esąs neatskiriama Aukščiausiojo dalelė, ir veiklą, kurią jis atlieka kaip neatskiriama visumos dalis, pasirenka ne jis pats; šitaip per jį veikia Aukščiausiasis. Ranka juda ne pati savaime, o viso kūno pastangų dėka. Žmogus, įsisąmoninęs Kṛṣṇą, visad derinasi prie Aukščiausiojo norų, nes netrokšta sau juslinių malonumų. Atlikdamas veiksmą, jis panašus į mašinos detalę. Norint normaliai eksploatuoti detalę, reikia ją tepti ir valyti; taip ir Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus dirba ir palaiko kūną tam, kad užtektų jėgų transcendentiškai su meile tarnauti Viešpačiui. Todėl jis apsaugotas nuo atoveikio už savo poelgius. Kaip ir gyvulio atveju – net jo kūnas jam nepriklauso. Žiaurus šeimininkas nudobia savo gyvulį, o tas nė nesipriešina. Gyvulys neturi tikros nepriklausomybės. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus visiškai atsidėjo savęs pažinimui ir praktiškai turi labai mažai laiko domėtis materialiais daiktais. Kad palaikytų savo gyvybę, jis nesinaudoja nešvariais pasipelnymo būdais, todėl nesusitepa nuodėme ir nepatiria atoveikio už savo veiklą.

KOMENTARAS: Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus net ir rūpindamasis savo kūnu nededa daug pastangų. Jis pasitenkina tuo, kas įgyjama savaime. Jis neelgetauja ir nesiskolina pinigų, bet sąžiningai dirba, kiek leidžia jėgos, ir pasitenkina tuo, ką gauna savo sąžiningu darbu. Taigi pragyvenimo rūpesčiai nevaržo jo nepriklausomybės. Jis niekada netarnaus kam nors, jei tai trukdytų jam pačiam tarnauti Kṛṣṇai. Tačiau norėdamas pasitarnauti Viešpačiui, jis atliks bet kokią veiklą, nors jo paties materialaus pasaulio dualizmas nepaveikia. Materialaus pasaulio dualizmas pasireiškia karščiu ir šalčiu, vargu ir laime. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus yra aukščiau dualizmo, nes jis nedvejodamas padarys viską, kad patenkintų Kṛṣṇą. Todėl jis išlieka tvirtas ir sėkmėje, ir nelaimėje. Šie požymiai išryškėja, kai žmogus įgyja visišką transcendentinį žinojimą.

KOMENTARAS: Visiškai įsisąmonindamas Kṛṣṇą, žmogus išvengia priešybių poveikio ir tuo pačiu apsivalo nuo jį teršiančių materijos guṇų. Jis gali išsivaduoti, nes žino savo prigimtinę padėtį Kṛṣṇos atžvilgiu, ir dėl to jo proto neįmanoma nukreipti nuo Kṛṣṇos sąmonės. Todėl, kad ir ką dirbtų, jis dirba Kṛṣṇai – pirminiam Viṣnu. Taigi visą jo veiklą reikia laikyti auka, nes auka siekiama patenkinti Aukščiausiąjį Asmenį, Viṣṇu, arba Kṛṣṇą. Be abejonės tokios veiklos rezultatai įsilieja į transcendenciją, nesukeldami materialių pasekmių.

KOMENTARAS: Posmas teigia, kad Kṛṣṇos sąmonės veikla galų gale atves į dvasinį tikslą. Kṛṣṇos sąmonės praktikos metu atliekami įvairūs veiksmai, kurie bus apibūdinti tolesniuose posmuose. Dabar kalbama apie patį Kṛṣṇos sąmonės principą. Sąlygota siela, panirusi į materijos nešvarybes, priversta veikti materialioje aplinkoje, bet jai vis dėlto būtina iš jos ištrūkti. Kṛṣṇos sąmonė – toks metodas, kurio pagalba sąlygotoji siela gali ištrūkti iš materialios aplinkos. Pavyzdžiui, ligonį, susirgusį žarnyno liga dėl piktnaudžiavimo pieno produktais, galima pagydyti vėlgi pieno produktu – rūgpieniu. Šis Gītos posmas teigia, kad materijos užvaldytą sąlygotą sielą galima pagydyti Kṛṣṇos sąmone. Paprastai šis metodas vadinasi yajña, ar veikla (auka), kurios vienintelis tikslas – patenkinti Viṣṇu, arba Kṛṣṇą. Kuo daugiau materialiame pasaulyje veikiama įsisąmoninus Kṛṣṇą, t.y. tik vardan Viṣṇu, tuo dvasingesnė tampa aplinka – visiško įsiliejimo į transcendenciją dėka. Žodis brahma (Brahmanas) reiškia „dvasinis“. Viešpats yra dvasinis, o Jo transcendentinio kūno spinduliai vadinasi brahmajyoti – dvasinis spindėjimas. Visa, kas egzistuoja, skendi brahmajyoti, tačiau kai jyoti aptraukia iliuzija (māyā), ar juslinis pasitenkinimas, jis vadinamas materialiu. Kṛṣṇos sąmonė iš karto nutraukia šitą materialų šydą; todėl auka Kṛṣṇos sąmonės labui, tos aukos arba duoklės vartotojas, vartojimo procesas, aukotojas bei rezultatas – visa tai drauge paėmus ir yra Brahmanas, arba Absoliuti Tiesa. Materija vadinama māyos skraiste aptraukta Absoliuti Tiesa. Kai materija panaudojama Absoliučios Tiesos labui, ji atgauna savo dvasinę kokybę. Kṛṣṇos sąmonė – iliuzinės sąmonės atsivertimo į Brahmaną, Aukščiausiąjį, procesas. Tokia proto būsena, kai visos mintys sutelktos į Kṛṣṇą, vadinama samādhi – transu. Visa, kas daroma su tokia transcendentine sąmone, vadinasi yajña – auka Absoliutui. Tokį dvasinės sąmonės būvį pasiekęs aukotojas, auka, vartojimo procesas, žynys atnašaujantis auką arba vadovaujantysis aukos atnašavimui ir rezultatas, t.y. galutinis pasiekimas – visa tai tampa viena Absoliute, Aukščiausiajame Brahmane. Toks yra Kṛṣṇos sąmonės metodas.

KOMENTARAS: Anksčiau buvo aiškinta, kad žmogus, su Kṛṣṇos sąmone vykdantis savo pareigas, yra tobulas yogas arba aukštos klasės mistikas. Tačiau yra ir kitų yogų - vieni atlieka įvairias aukas garbindami pusdievius, kiti aukoja Aukščiausiajam Brahmanui, kuris yra beasmenis Aukščiausiojo Viešpaties aspektas. Taigi aukos skirstomos pagal kategorijas. Įvairių kategorijų aukoms ir įvairių tipų aukotojams būdingi tik išoriniai skirtumai. Tikroji aukos prasmė – patenkinti Aukščiausiąjį Viešpatį, Viṣṇu, dar žinomą ir Yajños vardu. Šias įvairias aukas galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: žemiškų turtų aukojimą ir aukojimą siekiant transcendentinių žinių. Kṛṣṇą įsisąmoninę žmonės aukoja materialius turtus, kad patenkintų Aukščiausiąjį Viešpatį, o norintieji laikinos materialios laimės atnašauja savo materialius turtus įsiteikdami Indrai, Saulės dievui etc. Dar kiti – impersonalistai, aukoja savo individualybę, įsiliedami į beasmenio Brahmano būtį. Pusdieviai – tai galingos gyvosios esybės, kurias Aukščiausiasis Viešpats skyrė palaikyti pasaulį ir vadovauti visoms materialioms funkcijoms: teikti visatai šilumą, vandenį ir šviesą. Siekiantieji materialių gėrybių garbina pusdievius, atnašaudami jiems aukas pagal Vedose nurodytus ritualus. Tokie žmonės vadinami bahv-īśvara-vādžiais – tikinčiais daugeliu dievų. Kiti, kurie garbina beasmenį Absoliučios Tiesos aspektą ir laiko pusdievius laikinais, aukoja savo individualųjį „aš“ aukščiausioje ugnyje ir užbaigia savo individualią egzistenciją įsiliedami į Aukščiausiojo būtį. Tokie impersonalistai aukoja savo laiką filosofiniams samprotavimams, bandydami suvokti transcendentinę Aukščiausiojo prigimtį. Kitaip sakant, karmiai aukoja materialius turtus mainais į materialius malonumus, o impersonalistai aukoja viską, kas materialu, tikėdamiesi įsilieti į Aukščiausiojo būtį. Impersonalisto aukuras – Aukščiausiasis Brahmanas, o jis pats – Brahmano ugnyje sudeginta auka. Tačiau žmogus, įsisąmoninęs Kṛṣṇą – toks, kaip Arjuna, viską aukoja Kṛṣṇai, kad Jį patenkintų, todėl ir jo materiali nuosavybė, ir jis pats – viskas paaukojama Kṛṣṇai. Todėl jis tampa geriausiu yogu, bet nepraranda savo individualios egzistencijos.

KOMENTARAS: Žmogaus gyvenimą sudaro keturios pakopos; jų atstovams – brahmacāriams, gṛhasthoms, vānaprasthoms bei sannyāsiams keliamas vienas uždavinys – tapti tobulais yogais arba transcendentalistais. Kadangi žmogus ne gyvūnas, ir gyventi jis turi ne dėl juslinio pasitenkinimo, tai keturios žmogaus gyvenimo pakopos organizuotos taip, kad jis pasiektų dvasinio gyvenimo tobulumą. Brahmacāriai, t.y. mokiniai, kuriuos globoja bona fide dvasinis mokytojas, kontroliuoja savo protą susilaikydami nuo juslių tenkinimo. Brahmacāris klauso tik tokių žodžių, kurie susiję su Kṛṣṇos sąmone; klausymas – suvokimo pagrindas, todėl tyras brahmacāris visiškai atsideda harer nāmānukīrtanam – klausosi pasakojimų apie Viešpaties šlovę ir pats Jį šlovina. Jis neklauso materialaus garso virpesių, jo klausa nukreipta į transcendentinius garso virpesius: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa. Taip ir šeimos žmonės, kuriems juslinis pasitenkinimas iš dalies leidžiamas, tokius veiksmus privalo stipriai riboti. Lytinis gyvenimas, svaigalų vartojimas bei mėsos valgymas – į tokius dalykus linksta žmonių visuomenė, tačiau reglamentuojamą šeiminį gyvenimą gyvenantis žmogus susilaiko nuo palaido lytinio gyvenimo bei kitokių juslinių malonumų. Pagrįstos religinio gyvenimo normomis jungtuvės yra paplitusios kiekvienoje civilizuotoje žmonių visuomenėje, nes šitaip apribojamas lytinis gyvenimas.Toks susilaikymas irgi yra viena yajños rūšių, nes apribojęs jusles, šeimos žmogus savo natūralų polinkį jusliškai tenkintis aukoja vardan kilnesnio transcendentinio gyvenimo.

KOMENTARAS: Posme kalbama apie Patañjalio yogos sistemą. Patañjalis savo „Yoga-sūtroje“ sielą vadina pratyag-ātma ir parāg-ātma. Kol siela yra prisirišusi prie juslinių malonumų, ji – parāg-ātma, bet kai toji siela atsiriboja nuo tokių juslinių malonumų, ji tampa pratyag-ātma. Sielai turi įtakos dešimties orų cirkuliacija kūne, tai suvokiama kvėpavimo sistemos dėka. Patañjalio yogos sistema moko, kaip valdyti kūno oro funkcijas fiziniais pratimais, kad kūne esančio oro funkcionavimas teigiamai veiktų ir apvalytų sielą nuo materialių prisirišimų. Pagal šią yogos sistemą, galutinis tikslas – pasiekti pratyag-ātmos būvį. Pratyag-ātma susilaiko nuo materialios veiklos. Juslės sąveikauja su juslių objektais. Pavyzdžiui, ausys klauso, akys žiūri, nosis uodžia, liežuvis ragauja, rankos lyti, taigi visų jų veikla nukreipta į išorę nuo savojo „aš“. Visa tai vadinama prāṇa-vāyu veikla. Apāna-vāyu leidžiasi žemyn, vyāna-vāyu suspaudžia ir plečia, udāna-vāyu kyla į viršų. Prašviesėjęs žmogus šiais procesais siekia savęs pažinimo.

KOMENTARAS: Minėtąsias aukas galima suskirstyti į keletą grupių. Yra žmonių, savo nuosavybę aukojančių įvairiai labdaringai veiklai. Turtingi Indijos prekijai bei karališkųjų šeimų nariai steigia labdaringas įstaigas: dharma-śālas, anna-kṣetras, atithi-śālas, anāthālayas ir vidyā-pīṭhas. Kitose šalyse taip pat veikia daug ligoninių, senelių prieglaudų bei kitokių labdaringų organizacijų, dalijančių maistą neturtingiems, išrūpinančių jiems galimybę mokytis bei teikiančių nemokamą medicinos pagalbą. Tokia labdaringa veikla vadinama dravyamaya-yajña. Yra ir tokių, kurie siekdami geresnio gyvenimo ar norėdami pasikelti į aukštesnes visatos planetas, savo noru atlieka tokias askezes, kaip candrāyaṇa ir cāturmāsya. Šie metodai reikalauja rūsčių įžadų, gyvenimą tenka tvarkyti pagal griežtas taisykles. Pavyzdžiui, davęs cāturmāsyos įžadus žmogus nesiskuta keturis mėnesius per metus (nuo liepos iki spalio), valgo tik kartą per dieną tam tikrą maistą, neišeina iš namų. Toks patogumų atsisakymas vadinamas tapomaya-yajña. Dar kiti praktikuoja įvairias mistines yogas, pavyzdžiui, Patañjalio sistemą (kad įsilietų į Absoliuto būtį) ar haṭha-yogą bei aṣtāṅga-yogą (kad pasiektų tam tikros tobulybės). O kiti keliauja po visas šventąsias vietas. Visi šie metodai vadinasi yoga-yajña – auka, kuri padeda siekti tam tikrų tobulumų materialiame pasaulyje. Yra ir tokių, kurie studijuoja įvairius Vedų raštus, dažniausiai Upaniṣadas, „Vedānta-sūtrą“ ar sāṅkhyos filosofiją. Tai svādhyāya-yajña – auka studijuojant. Visi minėtieji yogai uoliai atnašauja įvairias aukas ir siekia aukštesnio būties statuso. Tačiau Kṛṣṇos sąmonė skiriasi nuo tokios praktikos. Kṛṣṇos sąmonė – tiesioginė tarnystė Aukščiausiajam Viešpačiui. Jos negalima išsiugdyti nė vienu minėtu būdų – ji pasiekiama tik Viešpaties ir Jo bona fide bhaktų malone. Todėl Kṛṣṇos sąmonė yra transcendentinė.

KOMENTARAS: Ši yogos sistema skirta kvėpavimo procesui valdyti ir vadinama prāṇāyāma; nuo seno ji buvo praktikuojama haṭha-yogos sistemoje įvairiomis sėdėjimo pozomis. Tokie metodai rekomenduojami kaip priemonė kontroliuoti jusles ir dvasiškai tobulėti. Pagal šį metodą, orus suvaldome taip, kad juos galima būtų nukreipti priešinga kryptimi. Apānos oras leidžiasi žemyn, o prāṇos oras kyla aukštyn. Prāṇāyāma-yogas atlieka priešpriešinį kvėpavimą tol, kol oro srovės neutralizuoja viena kitą, t.y. pasiekia pūraką – pusiausvyrą. Iškvėpiamo oro aukojimas įkvėpiamam vadinasi recaka. Būsena, kada abi oro srovės visiškai sustoja, vadinasi kumbhaka-yoga. Kumbhaka-yogos praktika prailgina gyvenimą, tuo padėdama siekiant dvasinio pažinimo. Išmintingas yogas nori pasiekti tobulumą per vieną gyvenimą, nelaukdamas kito, o praktikuodamas kumbhaka- yogą jis žymiai prailgina gyvenimą. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus, nuolat su transcendentine meile tarnaujančio Viešpačiui, juslės paklūsta jam savaime. Jo juslės visada tarnauja Kṛṣṇai, tad neturi progos nukrypti į kitą objektą. Todėl natūralu, kad gyvenimui pasibaigus jis pakyla į transcendentinę plotmę, Viešpaties Kṛṣṇos pasaulį; todėl jis ir nesistengia prailginti savo amžiaus. „Bhagavad-gītoje“ (14.26) tvirtinama, kad jis iš karto pakyla iki išsivadavimo lygio:

„Kas besąlygiškai pasiaukojęs tarnauja Viešpačiui, tas iškyla aukščiau materialios gamtos guṇų ir iš karto pasiekia dvasinį lygį.“ Jau pirmieji Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus žingsniai yra transcendentiniai, ir jis visada yra transcendentinės sąmonės. Todėl jam neegzistuoja galimybė nupulti, ir galų gale jis tikrai patenka į Viešpaties buveinę. Maisto poreikis sumažėja savaime, kai valgomas tik kṛṣṇa-prasādam – maistas, kuris pirmiausiai paaukojamas Viešpačiui. Valgio ribojimas padeda suvaldyti jusles. O nesuvaldžius juslių, neįmanoma ištrūkti iš materijos pinklių.

KOMENTARAS: Ankstesni paaiškinimai apie įvairių rūšių aukas (būtent, asmeninės nuosavybės aukojimą, Vedų bei filosofinių doktrinų studijavimą ir yogos praktiką) išryškina bendrą jų tikslą – suvaldyti jusles. Pagrindinė materialios būties priežastis – juslinis pasitenkinimas, todėl, kol žmogus neatsikratys juslinio pasitenkinimo, tol jis neturės jokių galimybių pasiekti amžino, visiško žinojimo, palaimos ir pilnavertės būties lygmens. Šis lygmuo – amžina, t.y. Brahmano, aplinka. Visos aukščiau minėtos aukos padeda žmogui nusiplauti materialios būties atoveikį už nuodėmes. Dvasiškai tobulėjantis žmogus ne tik patiria laimę ir praturtina save šiame gyvenime, bet galiausiai įžengia į amžiną Dievo karalystę – arba įsilieja į beasmenį Brahmaną, arba džiaugiasi bendravimu su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu – Kṛṣṇa.

KOMENTARAS: Kad ir kokį kūną gyvoji būtybė įgytų materialiame pasaulyje, ji nesuvokia savo tikrosios padėties. Kitaip sakant, gyvenimas materialiame pasaulyje – tai daugkartinė mūsų nuodėmingų gyvenimų pasekmė. Neišmanymas – nuodėmingo gyvenimo priežastis, o nuodėmingas gyvenimas yra nesibaigiančios materialios būties priežastis. Žmogaus gyvybės forma – vienintelė spraga, pro kurią galima ištrūkti iš šių spąstų. Todėl Vedos suteikia mums galimybę išsigelbėti, nurodydamos religijos, ekonominės gerovės, reguliuojamo juslinio pasitenkinimo kelius ir, galiausiai, būdą kaip visiškai ištrūkti iš šios apgailėtinos padėties. Religijos kelias, arba aukščiau rekomenduotas įvairių aukų atnašavimas, iš karto išsprendžia mūsų ekonomines problemas. Atlikdami yajñą, mes turėsime pakankamai maisto, pieno etc., net jei, tarkim, sparčiai imtų didėti gyventojų skaičius. Natūralu, kad po to, kai kūnas viskuo aprūpintas, atsiranda poreikis tenkinti jusles. Todėl Vedos nurodo sudaryti šventintas jungtuves, kad juslinis pasitenkinimas taptų reguliuojamas. Šitaip žmogus palaipsniui išsivaduoja iš materialios nelaisvės, o išvaduotas gyvenimas tampa visiškai tobulas bendraujant su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tobulumas pasiekiamas atliekant yajñą (auką), kaip buvo aprašyta anksčiau. Jeigu žmogus nelinkęs atlikti yajñą taip, kaip reikalauja Vedos, ar gali jis tikėtis laimingai gyventi šiame kūne, nekalbant jau apie gyvenimą kitame kūne ir kitoje planetoje? Skirtingose dangaus planetose skirtingas ir materialių patogumų lygis, bet visais atvejais žmonių, kurie atnašauja yajñas, laukia neišmatuojama laimė. Tačiau pati didžiausia žmogui įmanoma laimė – pasikelti į dvasines planetas Kṛṣṇos sąmonės praktikos dėka. Taigi gyvenimas įsisąmoninus Kṛṣṇą išsprendžia visas materialios būties problemas.

KOMENTARAS: Aukščiau buvo minėta, kad Vedos nurodo įvairių rūšių aukas, skirtas tam tikriems žmonių tipams. Kadangi žmones visiškai užvaldo kūniška būties samprata, minėtos aukos sumanytos taip, kad jas atnašaudamas žmogus galėtų užimti kūną, protą arba intelektą. Tačiau iš esmės jos rekomenduojamos, kad būtų galima galutinai išsivaduoti iš kūno. Ši tiesa čia patvirtinama Paties Viešpaties lūpomis.

KOMENTARAS: Visų aukų tikslas – pasiekti visiško žinojimo būvį, o po to atsikratyti materialių negandų ir galiausiai atsidėti transcendentinei meilės tarnystei Aukščiausiajam Viešpačiui (Kṛṣṇos sąmonei). Vis dėlto šios įvairių rūšių aukos apgaubtos paslaptimi, ir ją reikia žinoti. Kartais aukos skiriasi forma, kurią lemia aukotojo tikėjimas. Kai žmogaus tikėjimas pasiekia transcendentinio žinojimo stadiją, jis laikomas dvasiškai toliau pažengusiu nei tas, kuris aukoja tik materialius dalykus, bet neturi transcendentinio žinojimo, nes be jo aukos lygiavertės materialiems veiksmams ir neteikia jokios dvasinės naudos. Tikrojo žinojimo kulminacija yra Kṛṣṇos sąmonė – aukščiausia transcendentinio žinojimo stadija. Kai atnašaujant aukas nepuoselėjamas žinojimas, tai tėra tik materiali veikla. Tačiau aukojant su transcendentiniu žinojimu, atnašavimo veikla tampa dvasine. Priklausomai nuo aukotojo sąmonės būvio, atnašavimas vadinasi arba karma-kāṇḍa (karminė veikla), arba jñāna-kāṇḍa (pažinimas vardan tiesos). Geriau, kai aukos tikslas – žinojimas.

KOMENTARAS: Dvasinio pažinimo kelias, be abejo, sunkus. Todėl Viešpats pataria kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, priklausantį mokinių sekai, kurią pradėjo Pats Viešpats. Bona fide dvasiniu mokytoju negali būti asmuo, kuris nesilaiko mokinių sekos principo. Viešpats – pirminis dvasinis mokytojas, o mokinių sekai priklausantis mokytojas tik persako savo mokiniui Viešpaties žinią tokią, kokia ji yra. Neįmanoma savo išgalvotu būdu pasiekti dvasinio pažinimo, kaip tai daro kvaili apsimetėliai. Bhāgavatam (6.3.19) sako: dharmaṁ tu sākṣād bhagavat-praṇītam – religijos kelią nurodo Pats Dievas. Todėl spekuliatyvūs samprotavimai ir sausi argumentai neparodys teisingo kelio. Dvasiškai tobulėti nepadės ir savarankiškas pažinimo knygų studijavimas. Žinių reikia kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, visiškai atsiduoti Jo valiai ir tapti nuolankiu Jo tarnu, užmiršus savo netikrą prestižą. Save pažinusio dvasinio mokytojo patenkinimas – dvasinio tobulėjimo paslaptis. Teiravimasis ir klusnumas, papildydami vienas kitą, skatina dvasinį supratimą. Išsilavinusio dvasinio mokytojo klausinėjimas neduos reikiamo efekto, jei nebus jam paklūstama ir tarnaujama. Dvasinis mokytojas išbando mokinį ir, kai įsitikina jo siekių nuoširdumu, būtinai suteikia mokiniui palaiminimą, apdovanodamas tikruoju dvasiniu supratimu. Šiame posme smerkiamas tiek aklas sekimas, tiek beprasmiai klausimai. Reikia ne tik nuolankiai klausytis dvasinio mokytojo žodžių, bet ir klusnumu, tarnavimu bei teiravimusi siekti aiškaus supratimo. Iš prigimties bona fide dvasinis mokytojas – labai geras mokiniui, ir jeigu mokinys klusnus ir visada pasirengęs tarnauti, tai tarpusavio pasikeitimas „klausimai – žinios“ tampa tobulas.

KOMENTARAS: Gauti žinių iš save pažinusios sielos arba iš to, kuris žino tikrąją dalykų padėtį, reiškia, sužinoti, kad visos gyvosios būtybės – Aukščiausiojo Dievo Asmens, Viešpaties Śrī Kṛṣṇos, neatskiriamos dalelės. Egzistavimo atsietai nuo Kṛṣṇos pojūtis vadinamas māyā (mā –„ne“, yā – „tai“). Kai kas mano, kad mes su Kṛṣṇa neturime nieko bendra, kad Kṛṣṇa – tai didi istorinė asmenybė, o Absoliutas – beasmenis Brahmanas. „Bhagavad-gītoje“ nurodyta, kad iš tikrųjų beasmenis Brahmanas yra Paties Kṛṣṇos spindesys. Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo – visa ko priežastis. „Brahma-saṁhitoje“ aiškiai sakoma, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų priežasčių priežastis. Milijonai Jo inkarnacijų tėra tik įvairios Jo ekspansijos. Gyvosios esybės – irgi Kṛṣṇos ekspansijos. Māyāvādos filosofijos šalininkai klaidingai mano, kad išsiskleidęs daugybe ekspansijų Kṛṣṇa liaujasi egzistavęs, bet tai visiškai materialistiška mintis. Materialaus pasaulio patirtis mus moko, kad į mažas dalis padalytas daiktas praranda pradinį identiškumą. Tačiau māyāvādžiai negali suvokti, jog absoliutas reiškia: vienas plius vienas lygu vienas, o vienas minus vienas irgi lygu vienas. Toks absoliutaus pasaulio dėsnis.

Stokojant absoliutaus mokslo žinių, mus aptraukia iliuzija, ir mes manome, kad esame atskiri nuo Kṛṣṇos. Nors mes – atsietos Kṛṣṇos dalelės, tačiau nuo Jo nesiskiriame. Gyvųjų esybių kūnų skirtumai yra māyā, nerealūs. Mes pašaukti tenkinti Kṛṣṇą. Māyā, ir tiktai ji, privertė Arjuną manyti, jog laikini kūniški ryšiai su savo giminaičiais svarbesni už jo amžiną dvasinį ryšį su Kṛṣṇa. Visas Gītos mokymas kreipia į šią išvadą: gyvoji būtybė, kaip amžinas Kṛṣṇos tarnas, neatskiriama nuo Kṛṣṇos, o savęs, kaip atsietos nuo Kṛṣṇos esybės, suvokimas vadinasi māyā. Gyvosios esybės, būdamos atsietos neatskiriamos Aukščiausiojo dalys, turi savo paskirtį; nuo neatmenamų laikų, užmiršusios tą paskirtį, jos glūdi žmonių, gyvūnų, pusdievių ir kitokiuose kūnuose. Tokius kūnų skirtumus lemia tai, kad užmirštama transcendentinė tarnystė Viešpačiui. Tačiau kai žmogus atlieka transcendentinę tarnystę su Kṛṣṇos sąmone, iliuzija iš karto išsisklaido. Grynasis supratimas apie gyvosios esybės padėtį gaunamas iš bona fide dvasinio mokytojo – taip išvengiama klaidingos minties, kad gyvoji esybė prilygsta Kṛṣṇai. Tobulas žinojimas – tai supratimas, kad Aukščiausioji Siela, Kṛṣṇa, yra aukščiausiasis visų gyvųjų esybių prieglobstis ir kad nuo Jos nusigręžusias gyvąsias esybes apgauna materiali energija ir tuomet jos mano turinčios atskirą egzistenciją. Šitaip sutapatinusios save su įvairiais materialiais kūnais, jos pamiršta Kṛṣṇą. Tačiau kai šios suklaidintos gyvosios esybės pakyla į Kṛṣṇos sąmonę, tai reiškia, kad jos išsivadavimo kelyje; tai patvirtinama Bhāgavatam (2.10.6): muktir hitvānyathā-rūpaṁ svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Išsivaduoti – tai reiškia būti prigimtinėje padėtyje, amžinai tarnauti Kṛṣṇai (įgyti Kṛṣṇos sąmonę).

KOMENTARAS: Teisingas savosios prigimtinės padėties Kṛṣṇos atžvilgiu supratimas toks puikus, kad iš karto išgelbėja nuo kovos už būvį, nuolat vykstančios neišmanymo vandenyne. Šis materialus pasaulis kartais lyginamas su neišmanymo vandenynu, o kartais – su liepsnojančiu mišku. Net ir geriausias plaukikas, atsidūręs vienas vandenyno platybėse, turės iš visų jėgų kovoti už būvį. Jeigu kas nors atskuba į pagalbą ir išgelbėja besigrumiantį su stichija plaukiką, padaro jam didžiausią paslaugą. Tobulas žinojimas, perimtas iš Aukščiausiojo Dievo Asmens – tai kelias į išsivadavimą. Kṛṣṇos sąmonės laivas – tai labai paprasta, bet kartu ir labai iškilnu.

KOMENTARAS: Tobulas savojo „aš“, Aukščiausiojo „Aš“ ir judviejų savitarpio ryšių suvokimas šiame posme lyginamas su ugnimi. Ta ugnis sudegina ne tiktai visus nedorų poelgių atoveikus, bet ir visų dorų poelgių atoveikius, paversdama juos pelenais. Atoveikis gali būti skirtingo išsivystymo lygio: besimezgantis atoveikis, vaisius duodantis atoveikis, patirtas atoveikis ir atoveikis a priori. Tačiau suvokimas apie gyvosios esybės prigimtinį būvį visa tai paverčia pelenais. Įgijus visišką žinojimą, bet koks atoveikis – tiek a priori, tiek a pasteriori – sunaikinamas. Vedose („Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada“ 4.4.22) pasakyta: ubhe uhaivaiṣa ete taraty amṛtaḥ sādhv-asādhūnī – žmogus įveikia ir dorų, ir nedorų darbų atoveikį.

KOMENTARAS: Kalbėdami apie transcendentinį žinojimą, turime omenyje dvasinį supratimą. Todėl nėra nieko aukščiau ir gryniau už transcendentinį žinojimą. Neišmanymas – mūsų nelaisvės, o žinojimas – išsivadavimo priežastis. Šis transcendentinis žinojimas – brandus pasiaukojimo tarnystės vaisius. Jį įgijusiam žmogui nereikia kur nors ieškoti ramybės, nes jis pasiekė vidinę ramybę. Kitaip sakant, aukščiausia transcendentinio žinojimo ir ramybės viršūnė – Kṛṣṇos sąmonė. Tokia „Bhagavad-gītos“ išvada.

KOMENTARAS: Transcendentinį Kṛsṇos sąmonės žinojimą įgyja tvirtai Kṛṣṇą tikįs žmogus. Tikinčiuoju vadinamas tas, kuris mano, kad norint pasiekti aukščiausiąjį tobulumą pakanka veikti su Kṛṣṇos sąmone. Toks tikėjimas įgaunamas tarnaujant su pasiaukojimu ir kartojant: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, – tai išvalo širdį nuo materialios nešvaros. Be to reikia išmokti valdyti savo jusles. Tikintis Kṛṣṇa ir valdantis jusles gali lengvai ir greitai pasiekti žinojimo Kṛṣṇos sąmonės srityje tobulumą.

KOMENTARAS: Iš daugelio visuotinai pripažintų, autoritetingų apreikštųjų šventraščių geriausias yra „Bhagavad-gītā“. Žmonės, gyvenantys it gyvūnai, jų nesupranta ir jais netiki. Nors kai kurie ir susipažino su apreikštais šventraščiais, ir net cituoja jų fragmentus, tačiau iš tikrųjų jų žodžiais netiki. Net jei kas ir tiki šventraščiais, tokiais, kaip „Bhagavad-gītā“, tačiau jie netiki Dievo Asmenį, Śrī Kṛṣṇą, ir Jo negarbina. Tokie žmonės nesugeba ilgai palaikyti Kṛṣṇos sąmonės. Galų gale jie patiria nuopuolį. Iš aukščiau minėtųjų jokios pažangos nepadaro tie, kurie netiki ir nuolatos abejoja. Žmonės, netikintys Dievą ir Jo apreikštą žodį, nepatiria laimės nei šiame, nei kitame pasaulyje. Jie iš viso nežino, kas yra laimė. Todėl reikia su tikėjimu laikytis apreikštųjų šventraščių principų ir pakilti iki žinojimo lygmens. Tiktai tokios žinios gali padėti pasiekti transcendentinį dvasinio supratimo lygmenį. Kitaip sakant, abejojantys žmonės negali pasiekti dvasinio išsivadavimo. Todėl reikia sekti didžiųjų acāryų, priklausančių mokinių sekai, pėdomis ir taip sulaukti sėkmės.

KOMENTARAS: Kas vykdo „Bhagavad-gītos“ nurodymus, kuriuos davė Viešpats, Pats Dievo Asmuo, atsikrato abejonių, nes jis įgijo transcendentinį žinojimą. Jis, kaip neatskiriama Viešpaties dalelė, visiškai įsisąmoninusi Kṛṣṇą, jau pažino savąjį „aš“ ir todėl, be abejonės, veiksmai jo nebepančioja.

KOMENTARAS: Yogos sistema, kurios mokoma šiame skyriuje, vadinasi sanātana-yoga, arba gyvosios esybės amžina veikla. Šiai yogai būdingos dvi aukojamosios veiklos formos: pirma – materialių gėrybių aukojimas, antra – savojo „aš“ pažinimas, o tai – gryna dvasinė veikla. Jeigu materialių gėrybių aukojimas nėra susiejamas su dvasiniu pažinimu, tai tokia auka – materiali. Bet kai atnašaujama su dvasiniu tikslu, t.y. atliekama pasiaukojimo tarnystė, auka įgyja savo tikrąją prasmę. Nagrinėdami dvasinę veiklą pastebėsime, kad ji būna dviejų rūšių: savojo „aš“ (ar savo prigimtinio būvio) ir tiesos apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį suvokimas. Kas eina „Bhagavad-gītos“, kokia ji yra, nurodytu keliu, lengvai suvokia šiuos du svarbius dvasinio pažinimo aspektus. Jam nesunku tobulai suvokti savąjį „aš“ kaip neatskiriamą Viešpaties dalelę. Toks suvokimas naudingas žmogui, nes padeda suprasti transcendentinius Viešpaties žygius. Skyriaus pradžioje Pats Aukščiausiasis Viešpats aiškina Savo transcendentinius žygius. Nesuvokiantis Gītos pamokymų yra netikintysis, jis neteisingai naudojasi daline nepriklausomybe, kurią jam dovanojo Viešpats. Tas, kuris nepaisant šių pamokymų, nesupranta tikrosios Viešpaties prigimties, nesuvokia Jį esant amžiną, palaimingą, visą žinantį Dievo Asmenį – iš tiesų yra didžiausias kvailys. Neišmanymas įveikiamas laipsniškai perimant Kṛṣṇos sąmonės principus. Kṛṣṇos sąmonė pažadinama per įvairias aukas pusdieviams, Brahmanui, per lytinio susilaikymo auką, reglamentuotą šeimyninį gyvenimą, juslių suvaldymą, mistinės yogos praktiką, askezę, materialių turtų atsisakymą, Vedų studijavimą, dalyvavimą varṇāśrama- dharmos socialinės institucijos gyvenime. Visa tai laikoma auka ir grindžiama reglamentuota veikla. Tačiau svarbiausias visų minėtųjų veiksmų faktorius yra savęs pažinimas. Kas siekia šio tikslo, yra tikrasis „Bhagavad-gītos“ pasekėjas, o abejojąs Kṛṣṇos autoritetu patiria nuopuolį. Todėl yra patartina „Bhagavad-gītą“ ar bet kurį kitą šventraštį studijuoti vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui ir su atsidavimu jam tarnaujant. Bona fide dvasinis mokytojas priklauso mokinių sekai, kurios pradžia siekia amžinybę, jis nė kiek nenukrypsta nuo Aukščiausiojo Viešpaties nurodymų, išsakytų prieš milijonus metų Saulės dievui ir per jį „Bhagavad-gītos“ pamokymų forma atėjusių į žemės karalystę. Todėl reikia eiti „Bhagavad-gītos“ nurodytu keliu, kaip tai rekomenduojama pačioje Gītoje, vengiant šlovės siekiančių savanaudžių, kurie kitus nuvilioja nuo teisingo kelio. Viešpats, be jokių abejonių, yra Aukščiausioji Asmenybė, o Jo veiksmai transcendentalūs. Šią tiesą suvokęs jau yra išsivadavęs, net jei dar tik pradeda studijuoti „Bhagavad-gītą“.